Aprašymas

Seniūnijos veiklos nuostatai

Tolstant į rajono gilumą, krašto kelias, vinguriavęs šalimais per pagarbų atstumą nuo Nemuno, už Paštuvos botaninio draustinio staigiai neria žemyn. Kairėje sumėlynuoja upės vandenys, o dešinėje į kuprotą aukštą kalvą ropščiasi namai ir namukai.

Tai – Vilkija. Sena mūsų protėvių gyvenvietė. Ir Vilkijos vardas, kilęs dėl kadaise panemuniais siautėjusių vilkų, labai senas. Pirmą kartą neiškraipytas paminėtas 1426 m. Vytauto Didžiojo laiškuose kryžiuočių ordino magistrui. Vilkijos apylinkėse tuomet ten buvo įkurtas Didžiojo kunigaikščio dvaras.

Vilkija, kaip daugelis to meto panemunės gyvenviečių, prasidėjo nuo gynybinės pilies. Spėjama, ją buvus dabartiniame Jaučakių piliakalnyje. Jai, kaip ir Kaunui, Paštuvai, Veliuonai teko atremti ne vieną kryžiuočių antpuolį.

Dvaras ir muitinė – dvi XV a. Vilkijos spartaus augimo paskatos. Dvaras skatino visuomeninį gyvenimą, o 1450 m. minima muitinė – ekonominį proveržį. „Tai buvo vienintelis ir pats svarbiausias prūsų ir Lietuvos prekybos kelias“, – rašė Z. Ivinskis.

Dar labiau Vilkija suklestėjo XVI a. Ji jau tituluojama miestu, turinčiu herbą, Magdeburgo teises.

Visiems laikams į dramatišką Vilkijos istoriją įėjo 1863 m. kovo 28-oji. Tą ankstyvo pavasario dieną sukilėliai užpuolė caro gvardijos bataliono pirmąją kuopą ir ją sumušė. Tačiau to meto nelaimės – karai ir marai, gaisrai ir epidemijos – gerokai apnaikino Vilkiją.

Šiandien Vilkija – unikalios urbanistinės struktūros miestelis. Čia nėra išskirtinės architektūros statinių, nors ji – senas miestas. Specialistai mano, kad miestelyje vertinga visų statinių visuma, labai gerai įkomponuota į įdomų vietovės reljefą.

Nepakartojama yra miesto panorama, atsiverianti nuo Nemuno kairiojo kranto. O grožėtis ramiai plaukiančio Nemuno vingiais galima iš bažnyčios šventoriaus.

Šiuo metu Vilkijoje gyvena per 2200 gyventojų. Čia veikia gimnazija, žemės ūkio mokykla, vaikų lopšelis-darželis, biblioteka, paštas, policijos nuovada, gaisrinė, slaugos ligoninė.

Lankytojus kviečia ir istorijos puslapius atveria legendinių asmenybių – Antano ir Jono Juškų etnografinis muziejus.