Vandžiogalos herbas

Vandžiogala – miestelis Kauno rajone, seniūnijos centras. 2009 m. gyvenvietė atšventė 625-ąsias paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose metines. Pirmą kartą vietovė minima 1384 m. kryžiuočių kronikose. XIV a. pro gyvenvietę ėjo plati gynybinė linija, sauganti Žemaitiją nuo kryžiuočių antpuolių. Dar XIII a. tarp kitų Upytės krašto pilių minima ir Vandžiogalos pilis. 1384 m. vietos gyventojai buvo susirinkę švęsti apeigų. Tuo metu juos užpuolė kryžiuočių būrys. Nelygioje kovoje žuvo 120 gyventojų, o 300 buvo paimta į nelaisvę.
XVI a. minimas Vandžiogalos dvaras, XIX a. buvo 25 dvarai – lenkinimo židiniai. 1664 m. pastatyta pirmoji bažnyčia. Prie jos išaugęs miestelis turėjo turgaus ir prekymečio privilegiją. Prasidėjus 1863 m. sukilimui, jame aktyviai reiškėsi ir vietos gyventojai. Sukilimo metu labai nukentėjo Ibėnų kaimo gyventojai. Už dalyvavimą sukilime vietos gyventojai (30 šeimų) buvo ištremti į Sibirą, o kaimas sudegintas. Į jų vietą buvo įkurdinti rusai kolonistai. Senose Vandžiogalos kapinėse palaidoti 1863 m. sukilėliai, tarp jų Aleksandras Chmielevskis – buvęs sukilėlių Kauno gubernijos civilinis vadas.
Vandžiogala istorinio herbo niekada neturėjo. Svarstant naujo herbo idėjas, buvo nutarta pavaizduoti du kalavijus, kurie Vandžiogalos gyventojams primintų kovas už laisvę, o kalavijų sujungimo būdas – pirmąją miestelio vardo raidę. Herbe pavaizduoti du kalavijai mėlyname lauke. Kalavijas simbolių kalboje reiškia karinę jėgą, drąsą ir narsą. Jis yra valdžios, teisingumo, tiesos, gilaus proto, šviesos simbolis. Kalavijas įgavo reikšmę ceremonijų ir ritualų metu. Dailėje kalavijas yra alegorinių figūrų – Teisingumo, Pastovumo, Sielos stiprybės, Pykčio, taip pat arkangelo Mykolo, šv. Povilo ir kitų šventųjų – atributas. Mėlyna spalva heraldikoje reiškia ištikimybę, tvirtumą ir sąžiningumą.Vandžiogalos herbo etaloną parengė dailininkas Rolandas Rimkūnas, 2002 m. spalio 16 d. Vandžiogalos herbą patvirtino Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus.