Babtų herbas

Babtai – viena seniausių Lietuvos gyvenviečių. Istorinę praeitį mena Piepalių, Vikūnų piliakalniai ir senkapiai. Istoriniuose šaltiniuose Babtų vardas buvo paminėtas 1386 m. kryžiuočių žvalgų pranešimuose, o 1394 m. minimas Babtų kaimas. XVI–XVIII a. Babtai išaugo į judrų prekybinį miestelį, kuris buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio valda. 1732 m. Babtams suteikta savaitinio turgaus ir 3-jų prekymečių privilegija. 1672 m. pastatyta pirmoji Babtų bažnyčia, o 1777 m. jau veikė ir parapinė mokykla. 1792 m. sausio 11 d. Lietuvos ir Lenkijos karalius Stanislovas Augustas Babtams suteikė laisvojo miesto teises ir herbą – popiežiaus insignijas ir laivą. Tai paaiškinama tuo, kad Babtų bažnyčia tituluojama šv. Petro ir Pauliaus vardu. Taigi šv. Petro raktai ir popiežiaus kepurė iš parapinės bažnyčios atributikos perkelti į miesto herbą. Tačiau netrukus Babtų herbas buvo panaikintas, o atkurtas tik po 200 metų. Šiandien Babtai – gražus miestelis ant kairiojo Nevėžio kranto, šalia magistralės Klaipėda–Kaunas–Vilnius ir vadinamas „sodų sostine“. Istorinė Babtų apylinkių praeitis ir nūdiena ryškiai atsispindi Babtų kraštotyros muziejaus stenduose. 1994 m. liepos mėn. Babtai iškilmingai paminėjo 600 metų jubiliejų. Babtų istoriniame herbe mėlyno lauko viršuje vaizduojama sidabrinė popiežiaus kepurė (tiara) su trimis auksinėmis karūnomis ir auksiniu valdžios obuoliu viršuje. Kepurės kaspinai sidabriniai, kryžiai ir kutai auksiniai. Už jos du sukryžiuoti raktai, dešinėje – auksinis, o kairėje – sidabrinis, apačioje – laivas su sidabrine bure bei sidabro ir aukso spalvos vėliava. Naują Babtų herbo etaloną sukūrė dailininkas Arvydas Každailis, Lietuvos Respublikos prezidentas 1994 m. gegužės 22 d. patvirtino dekretu Nr. 299.