Raudondvario dvaras

Kau­no r. Rau­dond­va­rio sen. Dva­ro so­dy­ba iš­si­dės­čiu­si ša­lia ke­lio Kaunas–Jurbarkas, prie Ne­vė­žio upės. Dvar­vie­tė – pa­min­kli­nė pa­vel­do ver­ty­bė. Iš dva­ro lai­kų li­ko rū­mai, vadinami pilimi (XVII a. pr.), šiau­rės ofi­ci­na (1839 m.), pie­tų ofi­ci­na, oran­že­ri­ja (1837 m.), žir­gy­nas (1870 m.), ūk­ve­džio na­mas (1836 m.), le­dai­nė (XIX a. vid.), šiau­ri­nis svir­nas (XIX a. vid.), pie­ti­nis svir­nas (XIX a. vid.), tvo­ra su var­tais (XIX a. vid.), par­kas (įkur­tas XIX a. pr., re­konst­ruo­tas XIX a. vid.).

Dva­ro at­si­ra­di­mas šio­je vie­to­vė­je sie­ja­mas su kry­žiuo­čių eks­pan­si­ja į Že­mai­ti­ją. Jie čia dar 1392 m. pa­si­sta­tė pi­lį, ne­te­ku­sią sa­vo reikš­mės po Žal­gi­rio mū­šio (1410 m.), kai Že­mai­ti­ja bu­vo grą­žin­ta Lie­tu­vai ir sie­na su Or­di­nu nu­kel­ta į va­ka­rus. Nuo ta­da Rau­dond­va­ris – ne­ma­žas di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio dva­ras. 1549 m. ka­ra­lius Žy­gi­man­tas Au­gus­tas jį pa­do­va­no­jo sa­vo žmo­nai Bar­bo­rai Rad­vi­lai­tei. Taip vie­to­vė ati­te­ko Rad­vi­loms. Vė­liau dva­ras ta­po Kau­no pa­ka­ma­rio V. Dzia­val­taus­ko nuo­sa­vy­be. Vir­šu­ti­nė­je Ne­vė­žio te­ra­so­je 1615 m. jis pa­si­sta­tė nau­jus rau­do­nų ply­tų rū­mus. Nors rū­mai va­din­ti pi­li­mi ir tu­rė­jo jos bruo­žų (bokš­tai, šau­dy­mo an­gos), ta­čiau gy­ny­bi­nės pa­skir­ties jie ne­be­at­li­ko. Rau­dond­va­ris bu­vo di­di­kų rep­re­zen­ta­ci­niai rū­mai, pa­gal tra­di­ci­ją va­di­na­mi pi­li­mi. Tuo me­tu Lie­tu­vos ar­chi­tek­tū­ro­je pli­to re­ne­san­sas, vei­kia­mas iki tol vy­ra­vu­sios go­ti­kos. Šių sti­lių bruo­žai at­si­spin­dė­jo ir tuo­me­ti­nių Rau­don­da­va­rio rū­mų-pi­lies ar­chi­tek­tū­ro­je. Per il­gus am­žius rū­mų sa­vi­nin­kai ne kar­tą kei­tė­si, kiek­vie­nas jų no­rė­jo re­zi­den­ci­ją įsi­reng­ti sa­vaip, to­dėl rū­mai ne kar­tą re­konst­ruo­ti, per­sta­y­ti.

1652 m. Rau­don­dva­rį įsi­gi­jo J. Rad­vi­la, 1662 m. iš jo dva­rą nu­pir­ko Vor­lov­skiai, o XVIII a. ant­ro­­je pu­sė­je jis per­ėjo Za­bie­lų nuo­sa­vy­bėn. Nuo XIX a. pr. iki pat Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro dva­ras pri­klau­sė gra­fų Tiš­ke­vi­čių gi­mi­nei. Rū­mai ge­ro­kai ap­de­gė per 1831 m. su­ki­li­mą. 1832–1840 m. gra­fas Be­ne­dik­tas Tiš­ke­vi­čius juos at­sta­tė, re­konst­ra­vo. 1840–1847 m. pas B. Tiš­ke­vi­čių dir­bo Prū­si­jos ar­chi­tek­tas Jo­kū­bas Vo­le­ris (Ja­kob Wol­ler). Pa­gal brai­žą jam pri­ski­ria­mi du vie­no­di dva­ro svir­nai – sta­čia­kam­piai, su aukš­tais co­ko­liais ir ant­re­so­lė­mis. To­kio sti­liaus pa­sta­tai tuo­met bu­vo la­bai po­pu­lia­rūs Ryt­prū­sių, Ma­žo­sios Lie­tu­vos bei Už­ne­mu­nės re­gio­nuo­se. Svir­nų prie­an­giai – su dvi­šlai­čiais sto­ge­liais, juos rė­mė au­ga­li­nio pie­ši­nio lie­to ke­taus kon­so­lės. J. Vo­le­ris vei­kiau­siai per­sta­tė ir dva­ro oran­že­ri­ją, iš­kel­da­mas cen­tri­nę ro­ton­dą, su­da­ly­tą aukš­tais pus­apsk­ri­čių ar­kų lan­gais.

Rū­mai smar­kiai pa­si­kei­tė po 1855 m. re­konst­ruk­ci­jos: jie ta­po puoš­nes­ni, įgi­jo ne­ogo­ti­kos bruo­žų. Dar­bams va­do­va­vo ži­no­mas to me­to ita­lų ar­chi­tek­tas L. C. Ani­ki­nis (1787–1861). Pa­sta­tui di­din­gu­mo tei­kė bokš­tas, vir­šu­je puoš­tas kuo­rais. Rū­muo­se bu­vo su­kaup­ta di­de­lė Tiš­ke­vi­čių bib­lio­te­ka, vi­dų puo­šė bran­gūs me­no kū­ri­niai, žy­mių dai­li­nin­kų pa­veiks­lai. Ypač įspū­din­gas bu­vo rū­mų sa­lės ir val­go­mo­jo in­ter­je­ras. To­kia pi­lis iš­li­ko iki 1944-ųjų, kuo­met na­ciai trauk­da­mie­si ją su­de­gi­no.

Tar­pu­ka­rio me­tais dva­ras nu­sa­vin­tas ir iš­par­ce­liuo­tas, rū­muo­se įkur­ta prie­glau­da, mo­kyk­la. Po 1944-ųjų gais­ro iš pi­lies te­li­ko ap­tru­pė­ju­sios sie­nos ir bokš­tas. To­kia ji sto­vė­jo du de­šimt­me­čius. 1967–1975 m. pi­lis at­sta­ty­ta pa­gal ar­chit. S. Čerš­ku­tės ir V. Jurkš­to pro­jek­tą, pa­ryš­ki­nant sta­ti­nio re­ne­san­si­nius bruo­žus. Rū­mai sta­čia­kam­pio for­mos, rau­do­nų ply­tų, kaip ir anks­čiau, juos puo­šia ap­va­lus bokš­tas, tik jo vir­šu­je – ne kuo­rai, o smai­lė­jan­tis sto­ge­lis. Rūmuose buvo įsi­kū­ręs kom­po­zi­to­riaus Juo­zo Nau­ja­lio me­mo­ria­li­nis mu­zie­jus (Rau­dond­va­ris – kom­po­zi­to­riaus gim­ti­nė).

Sa­vo ar­chi­tek­tū­ra įdo­mūs ir ki­ti dva­ro pa­sta­tai. Dvie­jų ofi­ci­nų (ar­chit. J. Mar­ge­vi­čius) for­mos griež­tai si­met­riš­kos, jas puo­šia smai­liar­kiai lan­gai.

Pa­gal J. Vo­le­rio pro­jek­tą sta­ty­ta U rai­dės for­mos ne­ogo­ti­ki­nė ar­kli­dė (yra trys jos kor­pu­sai – ar­kli­dė, ma­nie­žas ir ra­ti­nė). Rau­do­nų ply­tų pa­sta­tų fa­sa­dai gau­siai de­ko­ruo­ti.

Ža­liuo­ja dva­ro par­kas, kar­tu su šlai­tuo­se esan­čiu miš­ko par­ku už­iman­tis 13,1 ha plo­tą. Jis įkur­tas 1832 m. B. Tiš­ke­vi­čiaus ini­cia­ty­va. Po­ka­rio me­tais, va­do­vau­jant ar­chi­tek­tei T. Še­šel­gie­nei, pa­so­din­ta nau­jų žel­di­nių, nu­ties­ta pa­si­vaikš­čio­ji­mo ta­kų. 1975 m. ar­chit. A. Kny­va pa­ren­gė par­ko re­konst­ruk­ci­jos pro­jek­tą, ku­riuo va­do­vau­ja­ma­si ir šian­dien. Par­ką puo­šia se­ni me­džiai, ypač įspū­din­gi ąžuo­lai. 1958 m. jis pa­skelb­tas sau­go­mu vals­ty­bės, 1986 m. – res­pub­li­ki­nės reikš­mės gam­tos pa­min­klu.

Šiuo metu vykdoma viso dvaro sodybos komplekso rekonstrukcija finansuojama iš Europos Sąjungos Sanglaudos fondo, Lietuvos Respublikos valstybės ir Kauno rajono savivaldybės biudžeto lėšų. Po rekonstrukcijos Raudondvario dvaro pilies patalpas ketinama pritaikyti ekspozicinei, reprezentacinei ir konferencijų veiklai bei jose teikti maitinimo, apgyvendinimo ir kitas lankytojų aptarnavimą užtikrinančias paslaugas. Buvusioje Ledainėje įsikurs Kauno rajono Turizmo informacinis centras. Buvęs žirgynas taps Menų inkubatoriumi. Užbaigti viso dvaro komplekso atnaujinimą planuojama iki 2013 metų.