Babtyno (Žemaitkiemio) dvaras

Kau­no r. Bab­tų sen. dva­ro so­dy­ba apie 2 km į piet­va­ka­rius nuo Bab­tų, ša­lia se­no­jo Panevėžiuko–Raudondvario ke­lio, de­ši­nia­ja­me Ne­vė­žio kran­te. Tai vals­ty­bės sau­go­ma pa­vel­do ver­ty­bė. Iš dva­ro lai­kų li­ko: eklek­ti­nės ar­chi­tek­tū­ros rū­mai; tin­kuo­to mū­ro ro­man­tiz­mo sti­liaus dvi­aukš­tis svir­nas (XIX a. vid.); dva­ro lo­by­nas – griež­tų li­ni­jų, ne­di­du­kas, tin­kuo­tas pa­sta­tas, su­mū­ry­tas iš ak­me­nų ir ply­tų, tu­ri kla­si­ciz­mo bruo­žų. Ži­no­ma, kad jis sto­vė­jęs jau XVIII a. 1922 m. lo­by­ne įreng­ta pie­ni­nė, vė­liau tar­na­vo kaip gy­ve­na­ma­sis na­mas. Te­bes­to­vi dva­ro kop­lyt­stul­pis, tvar­tas (XIX a. ant­ro­ji pu­sė), kluo­nas, ku­rį XIX a. ant­ra­me ket­vir­ty­je sta­tė Be­ne­dik­tas Tiš­ke­vi­čius. Tai tra­di­ci­nių liau­diš­kų bruo­žų sta­ti­nys, po­ka­riu ne­te­kęs au­ten­tiš­ku­mo, kai da­lis sie­nos bu­vo pa­keis­ta si­li­ka­ti­nių ply­tų mū­ru, įreng­tos be­to­ni­nės grin­dys. So­dy­bo­je yra iš­liku­sių ta­kų su se­no­vi­niu lau­ko ak­me­nų grin­di­niu – da­bar tai pa­vel­do ob­jek­tas.

Dva­rą prie Bab­ty­no XVI a. įkū­rė Šiukš­tos. Pir­ma­sis dva­ro val­dy­to­jas – Kau­no tei­sė­jas, vė­liau Kau­no vai­tas Jo­nas Sta­nis­lo­vas Šiukš­ta. Mū­ri­niai rū­mai ir lo­by­nas mi­ni­mi 1797 m. pir­ki­mo ir par­da­vi­mo ak­te (šių pa­sta­tų rū­siai, ma­no­ma, iš­li­kę iš XVI a.) XVI–XVII a. dva­ro sa­vi­nin­kai daž­nai kei­tė­si. XVII a. pr. dva­ras pri­klau­sė An­driui Vi­li­ma­vi­čiui ir Jo­kū­bui Sau­gi­na­vi­čiui. Nuo 1697 m. Bab­ty­ną 100 me­tų val­dė Pro­zo­rų šei­ma. Tai bu­vo dva­ro kles­tė­ji­mo lai­ko­tar­pis. 1797 m. Bab­ty­no dva­rą su Sit­kū­nų kai­mu Pro­zo­rai par­da­vė ma­jo­rui Bur­har­dui fon Kor­tui (tuo me­tu jau sto­vė­jo mū­ri­niai dva­ro rū­mai). Ne­tru­kus dva­rą įsi­gi­jo ku­ni­gaikš­čiai Gied­rai­čiai ir val­dė jį iki 1830 m. Vė­liau šias val­das nu­si­pir­ko gra­fas Be­ne­dik­tas Tiš­ke­vi­čius. Tuo me­tu su­da­ry­ta­me in­ven­to­riu­je mi­ni­ma 16 dva­ro pa­sta­tų. Tiš­ke­vi­čiai val­dė Bab­ty­ną iki Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro.

Po 1922 m. že­mės re­for­mos dva­ro val­dos iš­da­ly­tos be­že­miams bei ma­ža­že­miams ūki­nin­kams, o jo cen­tras su 20 ha že­mės ati­te­ko Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės sa­va­no­riui, ge­ne­ro­lui lei­te­nan­tui Vla­dui Na­ge­vi­čiui, ku­ris čia gy­ve­no 1922–1944 m. Po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro dva­ro rū­muo­se vei­kė ko­lū­kio kon­to­ra, kul­tū­ros na­mai, apy­lin­kės cen­tras, vė­liau rū­mai pa­vers­ti gy­ve­na­muo­ju na­mu. 1999 m. dva­rą įsi­gi­jo Min­dau­gas Šven­to­rai­tis, kuris dvarą atstatė. Rūmai po rekonstrukcijos pritaikyti gyvenimui, lobynas įrengtas kaip gyvenamas namas, kluonas įrengtas kaip vasaros koncertų salė, kur telpa 1000 žmonių, taip pat jame yra senovinės žemės ūkio technikos ekspozicija, svirne laikoma gausi motociklų kolekcija nuo 1920 iki 2000 metų.