Susipažinkite: Pakaunės partizanas Alfonsas Arlauskas-Geležinis Vilkas

Krušinskų kaime Zapyškio seniūnijoje gyvenanti etnografė, kraštotyrininkė, tautosakininkė ir dailininkė Elena Krušinskaitė inicijuoja narsaus Pakaunės partizano Alfonso Arlausko-Geležinio Vilko (1925 02 19 Pagiriai, Garliavos valsč. – 1945 02 26 Žiemkelio mš., Zapyškio valsč.) atminimo įamžinimą. Jūsų dėmesiui – pasakojimas apie šio laisvės kovotojo gyvenimą.

Jaunystė

1921 m. lapkričio 20 d. Garliavoje susituokė iš Ilgakiemio kilęs Konstantinas Arlauskas (1899–1984) ir Konstancija Dagilytė (1903–1977) iš Pagirių. Jaunavedžiai apsigyveno Pagirių viensėdyje, dirbo 14 ha žemę, turėjo gyvulių. Šeimoje augo trys vaikai: Antanas (1923–1977), Alfonsas (1925–1945)[1] ir Marijona (g. 1926 m.). Vyriausias sūnus siekė ir buvo išleistas į Kauną mokytis, tėvų ūkį turėjo paveldėti Alfonsas.

O buvo šeimininkas, buvo gaspadorius! – mena šiandien jau į dešimtą dešimtį įkopusi sesuo Marija. Alfonsas pabaigė keturis Garliavos pradžios mokyklos skyrius ir dar du papildomus. Tvirta dvasia buvo ugdomas pasišventusio mokytojo, šaulių būrio vado Adomo Mitkaus (1892–1942), spėjama, dalyvavo ir tautinio jaunimo sąjungos Jaunoji Lietuva veikloje. Tos pačios vertybės buvo artimos šeimos nariams – sesuo prisimena, kad senelis Motiejus Arlauskas kitados iš Prūsijos gabeno lietuviškas maldaknyges ir knygas, o tėvelis Konstantinas nenorėjo nė girdėti žodžių bolševikas, komunistas.

Kova už Lietuvos laisvę

Lietuvai netekus nepriklausomybės pas Arlauskus pradėjo lankytis broliai Antanas, Juozas ir Viktoras Kasparavičiai, Juozas Nickus, Antanas Pocevičius, Anupras Pušinskas ir kiti Alfonso draugai, bendramoksliai iš aplinkinių kaimų. Mūrinio tvarto palėpėje Lietuvos laisvės armijos nariai klausėsi radijo, tarėsi tarpusavyje, būdavo užtrauks dainą. Pavojaus atveju buvo galima pasislėpti tarpusienyje įrengtoje slėptuvėje. Susirinkdavo jų būrys, darysim rodą! Oi, kokie buvo jie politikai, kokią pastatys Lietuvą! Dieve, Dieve, toks buvo jų nusiteikimas visų, kad aš apsakyt negaliu – mena sesuo, kuri baigiantis Antrajam pasauliniam karui Kaune jau mokėsi medicinos.

1944 m. spalį A. Arlauskas su bendražygiais įkūrė pogrindžio organizaciją Lietuvos Tėvynės aukuras, jos vadavietė buvo bunkeryje kaimyno J. Nickaus sodyboje. Lapkritį čia perkeltas Lietuvos laisvės armijos Kauno apygardos rotatorius, skirtas organizacijos biuletenio ir atsišaukimų dauginimui.

Broliai Antanas ir Alfonsas į namus užsukdavo retai. Tačiau kartais atvesdavo pavalgydinti pulkelį partizanų. Jie pas Arlauskus buvo užsukę ir Kūčių išvakarėse. Rytojaus dieną pas Arlauskus atvyko devyni NKGB kareiviai, vadovaujami pulkininko Smirnovo ir papulkininkio Božanovo (jų automobilyje surištas taip pat gulėjo Arlauskų bendražygis A. Pušinskas). Neradę nei rotatoriaus, nei paties Alfonso, jie areštavo tėvą Konstantiną. 17 valandą, sodinant namų šeimininką į sunkvežimį, prapliupo partizanų kulkosvaidžiai. Božanovas krito, vienas priešo karys ir A. Pušinskas buvo sužeisti. Kilus sąmyšiui, pastarąjį, taip pat ir K. Arlauską, partizanai išvadavo. Keršydami bolševikai padegė medinį Arlauskų gyvenamąjį namą (paskutinius sodybos pastatus melioratoriai nugriovė apie 1978–1979 m., beliko ąžuolas).

1945 m. sausį partizanai – Lietuvos kariuomenės leitenantas – Justinas Samuolis (1907–1946), keli puskarininkiai, policininkai, gimnazistai ir daugelis ūkininkų vaikų – jau buvo žemame ir pelkėtame Žiemkelio miške į vakarus nuo Pažėrų ir pirmųjų Girninkų. Geležinio Vilko kuopos vadu sausio 20 d. buvo išrinktas Alfonsas Arlauskas-Geležinis Vilkas, štabo viršininku – J. Samuolis-Gediminas. Dar nedavusius priesaikos kovoti už Lietuvos laisvę A. Arlauskas Žiemkelyje iškilmingai prisaikdino.

Atrodo, kad kuopą sudarė trys dideli Digrių, Girninkų ir Pažėrų kaimų būriai, iš viso apie 100 jaunuolių ir vyrų. Alfonso Arlausko sužadėtinė Stanislava Stulginskaitė-Rūta (1920–?), Liuda Mackevičiūtė-Mėta, Aldona Mačytė, Ona Pušinskaitė ir daugelis kitų merginų buvo ryšininkėmis, rėmė partizanus, rūpinosi vaistais ir tvarsčiais.

Žiemkelio kautynės

Geležinio Vilko kuopos vadovybė su Digrių būriu veikė Rievutėmis vadinamojoje Žiemkelio vietovėje, ant vos aukštesnės kalvelės, kur turėjo tris žemines (išliko vienos 3,5 x 4 m dydžio žeminės duobė, šalia buvęs šulinėlis – LKS94: 478078, 6077996). Girninkų kaimo partizanai, spėjama, vadovaujami Stasio Jakštavičiaus-Katino (1912–?) ir Pažėrų partizanai, spėjama, vadovaujami Kazio Lapinsko (?–1945), turėjo po žeminę už 1,5 km į šiaurę nuo štabo. Tai būta medinių įgilintų statinių su durimis, dviaukščiais gultais, krosnelėmis.

Ankstų vasario 26-osios rytą Girninkų ir Pažėrų būrius užpuolė NKVD pasienio kariuomenės 97 pasienio būrio kareiviai. A. Arlauskas kartu su digriniais tuoj pat išskubėjo į pagalbą ir, mėgindamas pralaužti apsupties žiedą viduriniojo sparno pirmoje grandinėje, žuvo. Dešimtis partizanų krito, daugumai pasisekė išsiveržti. Partizanų stovyklos vaizdas šiurpus – lavonai išniekinti, kai kurie nurengti, daugiausia nuauti batai. Susikrovėme trylika lavonų ant rogių, atvežėme į mūsų gyvenamąją vietą Rievutėse, paslėpėme po sniegu, užmetėme eglių šakomis ir palikome. Laukėme didelio čekistų puolimo. Po savaitės lavonus palaidojome. Po metų šiame miške buvo rasti dar du lavonai... – Lietuvai atkūrus nepriklausomybę prisimins vienas iš A. Arlausko partizanų, šių kautynių dalyvis Povilas Pečiulaitis-Lakštingala (1923–2007).

Įamžinimas

Netrukus narsaus partizanų vado – idealisto atminimas buvo pagerbtas: 1947 m. pradžioje Tauro apygardoje įkūrus Birutės rinktinę (panaikinta 1949 m. pradžioje), vienai iš trijų jos kuopų, veikusiai pakaunėje, spėjama rinktinės vado Juozo Lukšos-Skirmanto siūlymu, buvo suteiktas Arlausko vardas. 

A.Arlauską bendražygiai palaidojo Rievutėse, atskirame kape. Kauburėliai buvo supilti ir visiems kitiems partizanams. Kai A. Arlausko kuopos partizanas Jonas Juodsnukis iš Girninkų II kaimo nuvedė tuomet dar moksleivį Leoną Rudzevičių į Rievutes, šis čia išvydo 14 kauburėlių eilėje ir vado kapą priešakyje; kasinėdami žeminės vietą J. Juodsnukis ir L. Rudzevičius radę partizanų daiktų.

1958 ar 1959 m., išgirdę pasakojimą apie partizanus, trys darbininkai, atvykę kirsti miško Žiemkelio durpyno vietoje: Vincas Aksomaitis, Bronius Karpinas ir Antanas iš Dzūkijos (jo pavardė pamiršta) vieną sekmadienį padirbo eglinį kryžių (mūkelę nupirko Teofilė Krušinskaitė), aptvėrė 3 x 3 m kapų plotą. Neilgai trukus A. Arlausko tėvai ryžosi naktį, slapta sūnaus palaikus perlaidoti: Konstantinas pagamino medinę dėžę, į ją sudėjo kaulus ir pervežė į senąsias Jonučių kapines, kur jau ilsėjosi K. Arlausko tėvelis Motiejus ir mama Ieva Zablackaitė-Arlauskienė (šio Arlauskų, Zablackų ir Remeikų giminių kapo vieta – LKS94: 491729, 6078433; A. Arlauskas nepaminėtas). Mišias už partizanų vadą laikė tuometinis Garliavos klebonas Pranciškus Leonas.

Prasidėjus Atgimimui, Žiemkelio kautynėse žuvusių partizanų artimieji jų kaulus sudėjo į karstus, pašarvojo pas Augustiną Blockį (žuvusio partizano Valentino Blockio brolį) antruose Girninkuose ir su raita garbės sargyba išlydėjo į Veiverių Skausmo kalnelį. 

2003 m. menamoje kautynių vietoje – Žiemkelio durpyno vakariniame pakraštyje (LKS94: 477961, 6079724) kautynių dalyvio Vytauto Balsio-Uosio (g. 1923 m.) ir Ežerėlio girininko pavaduotojo Vytauto Sinkevičiaus pastangomis partizanų atminimui buvo pastatytas paminklinis akmuo.

Tekstą parengė Vykintas Vaitkevičius, padedamas Antano Danieliaus, Sigito Imbraso, Elenos Krušinskaitės, Aistės Petrauskienės ir Ingos Stepukonienės 2018 m.