Lietuvos Nepriklausomybės ženklas Kulautuvoje

Kasmet pažymėdami  1918 m. Vasario 16-osios sukaktį, bandome surasti istorijos ryšių su miestuose, miesteliuose esančiais istorinės atminties ženklais. Vienas jų, kulautuviškius ir į Kulautuvos miestelį atvykstančius lankytojus, pasitinka dešinėje kelio pusėje. Tai istorinis paminklas – „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“. Mokslo ir enciklopedijų leidyklos 1994 m. išleistoje knygoje „Nukentėję paminklai“, rašoma, kad paminklas yra skirtas žuvusiems dėl Lietuvos laisvę.

Paminklo aprašyme, pažymima, kad tai: „Žema stela ant plataus postamento. Akmenų mūro. Viršuje buvo metalinis kryžius ( saulutė). Past. 1938. Stelos priekinėje plokštumoje įmontuota plokštė su Gedimino stulpais ir įrašu: „Atminimui visiems / Mirusiems kovose / už Lietuvos laisvę / mylėkime Dievą / ir tėvynę / 1938./“.

Paminklą kariams savanoriams, dalyvavusiems Nepriklausomybės kovose ( 1918 – 1920 m.) pastatė Kulautuvos Šaulių sąjunga. Paminklas pastatytas 1938 metais, pažymint kovų 20-ąsias metines. Tai monolitinis, imituojantis akmenis iš mūšių vietų: Giedraičių, Širvintų, Kėdainių, Alytaus. Bandyta pakartoti paminklą esantį Kaune prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus. Taip Kulautuvos kurortas prisilietė prie Nepriklausomybės kovų 20 metų atminties paminėjimo. Nepriklausomybės kovos liudijo tautos valią apginti 1918 m. Vasario 16 d. skelbiamą valstybingumo idėją, todėl tokio pobūdžio atminimo akcentai buvo statomi visoje Lietuvoje.

Kulautuvos paminklas dabartinėje vietoje stovėjo iki 1960 metų. Sovietinės okupacijos metais tuometinės sovietinės ideologijos neatitinkantys paminklai buvo griaunamai. Šv. Marijos skulptūrą kulautuviškiai tikintieji apgynė. Ji buvo tik nukelta nuo postamento ir perkelta į bažnyčios altorių. Tačiau Paminklas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ buvo išmontuotas ir manoma žiemos metu nugabentas netoli Kulautuvos esančio Karnavės kaimo ir panardintas į eketę Nemune.

Tolimesnė paminklo istorija verta ypatingo dėmesio. Paminklo praradimo ir jo atradimo istoriją 2011 metais domėjosi Kulautuvos vidurinės mokyklos pradinių klasių mokiniai ir jų mokytojos bei Kulautuvos seniūnija. Gavę finansavimą projektui, moksleiviai ir mokytojos leidosi į paminklo atkūrimo istorijos paiešką. Nuvykę į Karnavės kaimą, susitiko ir pasikalbėjo su tų įvykių liudininkais. Su moksleiviais bendravo 92 metų Veronika Jasinskaitė – Mikalauskienė ir jos sūnus Steponas Mikalauskas. Stepono liudijimu jo dėdė Pranas Mikalauskas žvejodamas Nemune, pastebėjo dugne savotiškų formų akmenį. Kai jį iškėlė, pamatė, kad akmuo turi įrašą ir datą. Suprato, kad tai akmuo, kuris buvo nuskandintas. Akmenį Pranas Mikalauskas parsigabeno į savo sodybą ir užkasę už daržinės. Apie savo radinį jis papasakojo tik savo broliui Kaziui ir jo žmonai Veronikai. Veronika Mikalauskienė prisiminė ir tai, kad Pranui buvo kilusi mintis surastą akmenį panaudoti kaip antkapį kapinėse. Tačiau nuo tokios minties buvo susilaikyta ir sutarta, kad paminklas bus saugomas iki to laiko, kai Lietuva bus laisva. Paminklas išsaugotas iki Sąjūdžio laikų ir 1989 metais vėl grįžo į savo buvusią vietą - Kulautuvos miško apsuptyje. Paminklinis akmuo mena ne tik tai, kokiai istorijos atminčiai jis buvos pastatytas, bet ir savo paties išgyventą  istoriją. O ji liudija , kad  tautos iškovota laisvė ir nepriklausomybė yra negriaunama ir neskandinama. Ji kaip ir tas  paminklinis akmuo yra  monolitinė ir tvirta.  

Mykolas Fedaravičius, kraštotyrininkas, Kulautuvos pagrindinės mokyklos istorijos mokytojas

Straipsnis parengtas pagal:

• Nukentėję paminklai, 1994;
• Kulautuvos pagrindinės mokyklos projekto „Žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę“ medžiagą, 2011;
• Pakaunės dešimtmečiai , 2015;
• Foto: Kulautuvos seniūnijos archyvas, M. Fedaravičiaus asmeninio archyvo.