Zapyškio seniūnaičių užmojai: kartu galima daug ką nuveikti

Seniūnaičiai – svarbi savivaldos grandis, besidarbuojanti, beje, be jokio atlygio. Apžvelgus net ir vienos seniūnijos kelias seniūnaitijas akivaizdu, kad veiklos spektras – itin įvairus, o rezultatai priklauso ne vien nuo finansinių galimybių.

Ėmėsi senųjų kapinių

Zapyškio seniūniją iki šiol labiausiai garsina Zapyškio miestelis, tiksliau, greta Nemuno esanti gotikinė Šv.Jono Krikštytojo bažnyčia ir šalia jos rengiami įvairūs kultūriniai, laisvalaikio renginiai, pavyzdžiui, Aitvarų festivalis.

Piliakalniais, alkakalniais nusėtoje seniūnijos teritorijoje – devyniolika kaimų su beveik 3 tūkst. gyventojų ir aštuonios seniūnaitijos. Kiekviena jų – su savomis bėdomis ir šviesuliais, stabdžiais ir iniciatoriais, viltimis, geradariais ir aktualijomis.

Vieni tokių iniciatorių, o neretai ir geradarių, – seniūnaičiai.

Kuro seniūnaitijos seniūnaitis Laimas Šileika su geranoriškais aplinkiniais gyventojais baigia tvarkyti apleistas Senąsias Kuro kaimo kapinaites. „Tvėrėme tvoras, statysime kryžių, jis dabar daromas. Aname šimtmetyje čia buvo laidojami Kuro kaimo gyventojai. Ir anksčiau buvo minčių imtis tvarkyti šias kapines. Mano noras toks buvo. Ir seniūnijos buvo noras, ir visų mūsų noras jas sutvarkyti“, – pasakojo L.Šileika.

Šiemet pasinaudojęs tuo, kad nebuvo žiemos, kad orai leido atlikti reikiamus darbus, nusprendė nebeatidėlioti.

„Susiorganizavome su kaimu ir sutvarkėme. Kurių prašiau į pagalbą, nė vienas neatsakė – visi atėjo. Dalį lėšų tvarkymui skyrė seniūnija. Medieną savo daviau. Ką reikėjo išpjovėme, paruošėme, nudažėme. Kaimo vyrai labai padėjo“, – vardijo entuziastas.

Kapinių teritorija – nemaža. Seniau dalį jų buvo aptvėrę miškininkai. Dabar bus aptvertos visos kapinės. "Atsekėme smetonines jų ribas, kaip buvo anksčiau. Dalis ribų matėsi, dalį nustatyti padėjo ir miškininkai", – pasakojo L.Šileika. Užbaigtuvės planuojamos rugpjūtį.

Parūpino vandens

Lankantieji Braziūkų kaimo kapinėse palaidotus artimuosius jau gali lengviau atsipūsti – bendromis pastangomis ten atsirado vandens.

„Kai tapau seniūnaičiu, kreipėsi klebonas, sako: „Jau ketveri metai kaip žmonės neduoda ramybės – šulinyje nėra vandens.“ Pasitarėme su vietiniais gyventojais, kokie būtų jų norai. Siūlėme, kad vandenį pumpuotų elektros variklis, bet įvertinome, kad dažnai nebūna elektros, tad apsistojome ties hidropompa. Dabar žmonės patenkinti“, – pasakojo L.Šileika, seniūnaičiu esantis vos metus.

Šios kapinės vandeniu aprūpinamos jau nuo pavasario. „Mėginome savo jėgomis, nepavyko. Tada Alytaus įmonė, kuri mums padėjo tvarkyti, atvažiavo ir per valandą išgręžė, pastatė pompą. Žinoma, ne už ačiū, bet pritaikė didelę nuolaidą, suma išėjo nedidelė, ją apmokėjo seniūnija“, – dėstė seniūnaitis.

Kapus prižiūrintys gyventojai vandeniu anksčiau turėjo pasirūpinti patys – atsivežti iš namų. O ką daryti atvykusiems iš kitų miestų? „Nėra vandens – tragedija“, – ankstesnę situaciją apibūdino iniciatorius. Kai dabar pamatome, kad kapinėse prie vandens eilė stovi, vadinasi, jis buvo reikalingas ir pastangos nenuėjo perniek.

Nesitikėjo tokios gausos

Rudenį planuojama tvarkyti Senąsias Braziūkų kapines, kurios yra apleistos, apžėlusios krūmais. „To imsimės po visų darbymečių, nes dar bus tvarkomi keliai Braziūkuose. Bet čia jau seniūnijos darbas“, – sakė ūkininkas, auginantis avis ir pašarus joms bei grūdines kultūras.

Paklaustas apie švenčių rengimą, jis teigė, kad norintys smagiau praleisti laiką prisijungia prie Zapyškyje vykstančių renginių.

Anot L.Šileikos, visuose kaimuose yra bendruomeniškų žmonių, tačiau norinčių įsipareigoti ilgesniam laikui trūksta. Jį kandidatuoti į seniūnaičius paragino seniūnas, nebebuvo kur trauktis.

Jis kalbėjo, kad iniciatyvų, prašymų yra visoje seniūnaitijoje. „Žmonės kreipiasi iš visų kraštų. Vienur keliai blogi, kitur tai tas, tai anas. Buvo ir yra visokių reikalų“, – apibendrino L.Šileika ir pridūrė, kad prieš tapdamas seniūnaičiu klaidingai manė, jog ši veikla neatims daug laiko.

Sunkiai išvažiuojamus kelius savo ir seniūnijos jėgomis bando bent žvyruoti. Susisiekimas Kuro seniūnaitijoje yra opus dalykas, nes kaimai vienas nuo kito nutolę. Kiti skundai – dėl apžėlusių krūmų, kurie užstoja kelius.

„Negalvojau, kad bus tiek daug problemų, bet po truputį jas sprendžiame“, – sakė ūkininkas, didelę dalį laisvo laiko paaukojantis šiai visuomeninei veiklai.

L.Šileika ir anksčiau neatsisakydavo padėti aplinkiniams. „Aš ūkininkauju ir turiu technikos. Žiemą šitame krašte valau užpustytus kelius. Pažįstu visus žmones, žinau kiekvieną vienkiemį. Man nereikia nė gatvės pavadinimo. Pasako pavardę, kuris kelias, ir man jau aišku. Kelerius metus nebuvo tokių problemų, bet yra buvę metų, kai pradėdavo taip pustyti, kad ištisą parą neidavo iš traktoriaus išlipti – tiek buvo darbo“, – pasakojo jis.

Kova su barščiais

Jadagonių seniūnaitija garsėja Jadagonių kaimo Žolinės atlaidais, rengiamais jau daugiau nei dešimtmetį. Kasmet į juos susirenka ir vietinės šeimos, ir buvę gyventojai bei jų artimieji.

Šventė vyks ir šiemet. Ruošiamasi jai kolektyviškai. Dalis atlikėjų, muzikantų – vietiniai, kviečiami ir kaimo žmonėms patinkantys kolektyvai, atlikėjai iš toliau.

Šventę finansiškai paremia seniūnija, klebonija, tačiau darbu ar kaip kitaip prisideda ir vietiniai privatūs geradariai, tarp kurių ir seniūnaitis Vitas Peima. Jis pasakojo, kad iki šiųmečių atlaidų norėta paremontuoti Jadagonių koplyčią, prie kurios ir vyksta didieji susibūrimai.

„Praėjusį rudenį kalbėjome, kad pavasarį reikėtų tvarkyti koplyčią, bet žinote, kas atsitiko“, – V.Peima neslepia, kad karantinas sujaukė planus.

Be visų kitų einamųjų reikalų, šiuo metu seniūnaitis suka galvą, ko griebtis, kaip išnaikinti vis besiplečiančią Sosnovskio barščių plantaciją. Nuodingos piktžolės klesti ir per pastaruosius metus net padvigubėjo vieno gyventojo žemėje, plečiasi ir už jos ribų. V.Peima minėjo, kad situacija tik blogėja jau geras penkmetis.

„Niekas nepadeda, nes čia savininko reikalas. Žinau, kad ten niekas nieko nedarys, bet negalima taip visko palikti, tad mes galvojame, kaip padėti. Savininkas ne iš blogos valios nesitvarko, o dėl sveikatos būklės. Svarbiausia, ten neįmanoma įvažiuoti. Bandė įvažiuoti vienas mūsų ūkininkas su traktoriumi, įklimpo, neišvažiavo. Gyventojas sutinka įsileisti, jokių problemų nebūtų. Tik negalės susimokėti“, – kalbėjo seniūnaitis.

Barščių taip paprastai neatsikratysi. Prisilietus prie bet kurios šio įspūdingo aukščio augalo dalies gresia antro laipsnio nudegimas, tačiau ir pūslėms užgijus bėdos nesibaigia – nudegimų vietose ilgiems metams gali likti dėmių. Jei augalo sulčių patenka į akis, galima net apakti.

Seniūnaitis įsitikinęs, kad tai tikrai ne jo profesija, bet šiuos darbus reikia daryti. V.Peima šiai veiklai laisvalaikį ir jėgas aukoja iš pareigos aplinkiniams gyventojams, bendruomenei.

Tik reikia pradėti

„Daug būtų galima padaryti, jeigu būtų daug lėšų“, – pokalbį pradėjo Zapyškio seniūnijos seniūnaičių vadovas ir Dievogalos pirmosios seniūnaitijos seniūnaitis Mindaugas Danėnas. „Kai ką pabandėme padaryti su seniūno, su mano pagalba“, – kuklinosi pašnekovas, seniūnaičiu tapęs vos prieš metus.

Neapsikentęs balų ir nuolat apsemtos Dievogalos gatvės atkarpos bei šaligatvių, jis su pagalbininkais įrengė drenažą. „Artimiausiu metu kai kuriuos medžius, kelmus panaikinsime. Finansavimas? Gyventojai niekuo neprisidėjo. Darbus aš atlikau: ko reikėjo, ką turėjau, daviau iš savo resursų, ko neturėjau, nupirko seniūnas. Bendromis jėgomis kai ką ir padarėme“, – vardijo M.Danėnas.

Seniūnaitis prisiminė, kad senieji gyventojai labai dėkojo ir garsiai pastebėjo, kad, pasirodo, galima kažką padaryti. „Reikia tik pradėti daryti, suburti kuo daugiau žmonių ir tada bendromis jėgomis galima labai daug ką nuveikti“, – apie bendruomenės galią prabilo seniūnaitis.

Kalbėdamas kaip Zapyškio seniūnaičių pirmininkas jis vylėsi sutelkti kuo daugiau visos Zapyškio seniūnijos aktyvių žmonių ir parengti aktyvaus laisvalaikio vietų įrengimo vaizdingose erdvėse projektą. „Norėtųsi sukurti zonų, skirtų vaikams, paaugliams, jaunimui, jaunoms šeimoms. Vietų yra, ir labai gražių, kur būtų galima kažką įrengti, kad jie nenuobodžiautų“, – teigė M.Danėnas, bandantis burti aktyvius gyventojus iš visos seniūnijos.

„Bandau pritraukti, kad imtųsi iniciatyvos, o ne lauktų, kol kas nors skirs lėšų ir kas nors ką nors padarys. Kiek bendravau, visi norėtų ir net prisidėtų patys, kiek galėtų. Reikia pasistengti suburti visus į būrį ir sugalvoti viziją, ko mes norėtume, išsigryninti, ką galėtume patys įgyvendinti, kokios pagalbos reikėtų. Gal prisidėtų ir seniūnija, gal atsiras ir kitų rėmėjų“, – sakė pašnekovas, įsitikinęs, kad visada atsiras, kas padės, tik reikia veikti.

Atskirų iniciatyvų, anot jo, tokių kaip mankštos, užsiėmimai įvairaus amžiaus gyventojams, daugėja, bet jų dar trūksta.

„Visada visko reikia. Kai kažkas atsiranda, iš karto gal nepavyksta, nesukelia didelio susidomėjimo, bet po truputį ratas plečiasi, ir tai galioja bet kokioms veikloms, ir sportui, ir ko nors kūrimui“, – įsitikinęs M.Danėnas.

Anksčiau Zapyškyje, neslėpė jis, beveik iš viso nieko nevyko, o dabar ir gražių vietų atsiranda, ir žmonių, kurie kažką kuria, daro. Visi tarpusavyje pradeda daugiau bendrauti, iš to gimsta dar daugiau veiklų ir iniciatyvų.

Pasigenda aktyvumo

Altoniškių seniūnaitijos seniūnaitis Skirmantas Petkūnas iš savo patirties taip pat minėjo, kad gyventojams aktualiausia viskas, kas susiję su susisiekimo gerinimu. „Visa kita, ką esame padarę, nelabai vertina“, – susidarė nuomonę S.Petkūnas, turėdamas omenyje Altoniškių pramogų aikštelę, pastatytus sporto treniruoklius, įrengtą tinklinio aikštelę. Gyventojai jais naudojasi, bet atrodo, kad tokie darbai turi būti savaime suprantami.

Neseniai asfaltuotas kelias per užtvanką tarp Altoniškių ir Riogliškių. Kai buvo žvyrkelis vanduo žvyrą nuo kelio nuolat nuplaudavo į užtvanką. Sutvarkytas ir keliukas per kaimą, kuris nuolat būdavo dumblinas. Netrūko ir mažesnių kelio tvarkymo darbų, inicijuotų seniūnaičio.

S.Petkūno nuomone, dar reikėtų tvarkyti kelią per kitą užtvanką – iš Riogliškių į Jadagonis. „Šiam žvyrkeliui asfaltuoti daug neprašau, bet prašau iškirsti krūmus, praplatinti kelią, padaryti nutekėjimų. Du automobiliai neprasilenkia“, – sakė seniūnaitis.

Jis savo kandidatūrą į seniūnaičio poziciją iškėlė neatsiradus kitų norinčių. „Kai rengiame bendras tvarkas, nuolat susirenka tie patys septyni žmonės. Kiti savo kiemuose tvarkosi užsidarę. Bet situacija šiek tiek gerėja“, – apie kasdienybę kalbėjo S.Petkūnas.

Savaime niekas neateina

Zapyškio seniūnas Sigitas Imbrasas, seniūnaujantis devynerius metus, sakė, kad seniūnaičiai labai svarbi savivaldos grandis. „Džiaugiuosi esamais seniūnaičiais“, – gyrė juos seniūnas.

Kalbant apie tai, ką gali seniūnaitis, S.Imbrasas teigė, kad tai labai priklauso ir nuo seniūnijos.

„Seniūnaičiai gali labai daug. Tai yra vietinis žmogus, kuris pažįsta aplinkinius, bendruomenę, žino vietines bėdas, situacijas. Mes ne tik laukiame iniciatyvos iš jų, bet ir patys bandome, skatiname jau esančius seniūnaičius ar kitus aktyvesnius gyventojus. Savaime niekas neateina. Didelis uždavinys surasti gerų, rūpestingų žmonių, kad jaustų atsakomybę už savo darbą. Juo labiau kad seniūnaičio pareigos yra visuomeninės, jos neapmokamos“, – kalbėjo S.Imbrasas.

Teksto autorius: Jurgita Šakienė, „Kauno diena“