Vilkijos A. ir J. Juškų muziejus buvo, yra ir išliks

Viešojoje erdvėje kilus aistroms dėl Vilkijos Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejaus, noriu dar kartą visus patikinti: šis muziejus yra mūsų krašto pasididžiavimas, todėl ir toliau sieksime, kad jis gyvuotų, praturtėtų naujais eksponatais ir būtų atviras visuomenei.

Muziejaus kūrėjų, etatinių darbuotojų Arūno ir Vidos Sniečkų niekas nesiruošia atleisti, juo labiau “mesti į gatvę”, kaip tai mėgina pateikti visuomenei kai kurie politiškai angažuoti asmenys.

Apmaudu, kad žmonės klaidinami, skleidžiamas protu nesuvokiamas melas, esą gyvąjį muziejų “ruošiamasi sunaikinti, visur medžius išpjauti, viską užbetonuoti“.

Muziejaus „gynėjai“, pasitelkę net rusišką sovietmečio leksiką, siekia pažeminti Kauno rajono savivaldybę, kuri, jų teigimu, žlugdo kultūrą, nors yra atvirkščiai – mūsų krašte kultūra, ypač etninė, yra nuo seno globojama ir puoselėjama. Tautodailininkai, “Serbentėlė”, “Viešia”, “Karklė” ir daug kitų etnokultūros kolektyvų nuolat minimi tarp geriausių.

Vilkijos A. ir J. Juškų muziejus irgi yra išskirtinis kultūros objektas, kuo visi didžiuojamės. Buvusioje Vilkijos parapijos klebonijoje visuomenininkų iniciatyva jis buvo pradėtas kurti dar sovietmečiu, o 1990 metais jo steigėju tapo Kauno rajono savivaldybė.

Arūno Sniečkaus, jo žmonos Vidos ir vietos bendruomenės pastangomis muziejuje sukaupta keli šimtai eksponatų, vyksta įdomūs susitikimai, plenerai.

Savivaldybė į A. ir J. Juškų muziejų jau investavo 90 tūkst. eurų: buvo pakeistas stogas, elektros instaliacija, apšvietimas, įrengta gaisrinės saugos sistema.

Tvarkant beveik 300 metų pastatą, iškilo ir problemų. Gyvenamosios patalpos neatskirtos nuo ekspozicijos, o tai sukelia tam tikrų nepatogumų lankytojams. Muziejų būtina pritaikyti neįgaliesiems – to reikalauja ir ES direktyvos.

Kauno rajonas kartu su Kauno miestu dalyvauja „Europos kultūros sostinė 2022“ projekte, į kurio programos renginius įtraukta ir Vilkija, čia ketina atvykti daug užsienio svečių.

Savivaldybė planuoja keisti vamzdyną, įrengti ekonomiškesnę šildymo sistemą, atskirą tualetą lankytojams, suremontuoti “gonkas“.

Tarp kitų Lietuvos muziejų A. ir J. Juškų muziejus yra išskirtinis dar ir tuo, kad muziejininkai jame ne tik dirba, bet ir daug metų gyvena, nors tai ne jų privatus būstas. Dviejų tautodailininkų buvimas suteikia šiai įstaigai gyvojo muziejaus požymių.

Orvidų sodyba, buvusi Tėvo Stanislovo klebonija Paberžėje savo prigimtimi irgi gyvieji muziejai, bet skiriasi jų teisinis statusas, nes tai privačios valdos.

Lietuvos Respublikos teisės aktai iki šiol nenumatė galimybės gyventi muziejuje, todėl apie Sniečkų šeimos teisinę situaciją jau prieš kelerius metus diskutavome su Kultūros ministerijos atstovais, Seimo nariais, muziejininkais. Sniečkams siūlėme atnaujintą municipalinį butą, bet jie tokio būsto nepanoro.

2019 m. gegužės 21 d. vykusio pasitarimo metu A. Sniečkus raštu sutiko, kad jo šeimai muziejuje būtų leista gyventi dar dvejus metus, po to žadėjo persikelti į Vilkijoje esantį Vidos tėvų namą. „Pasiremontuosim ir persikelsim“, – tada kalbėjo Arūnas.

Tačiau atėjus sutartam laikui, muziejininkas apsigalvojo ir viešai pareiškė, kad niekur nesikels. Dar daugiau: imta rinkti parašus, kalbėti apie protesto akcijas.

Tik ar yra pagrindo audrinti visuomenę, kai iki problemos sprendimo liko vienas žingsnis?

Įstatymo pataisos, apibrėžiančios gyvojo muziejaus statusą, Seime buvo parengtos 2020 metais. Gaila, iki šiol nesvarstytos. Žinau tik, kad buvo gautos Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvados, kuriose nurodyta, jog iš projekto turėtų būti braukiamos visos nuostatos, susijusios su galimybe muziejų kūrėjams ar prižiūrėtojams gyventi muziejų patalpose.

Praėjusią savaitę buvau susitikęs su kultūros viceministru Rimantu Mikaičiu, kuris pritarė, kad problemą reikia spręsti ramiai, dialogo ir susitarimų keliu.

Džiaugiuosi, kad LR Seimo kultūros komiteto pirmininkas Vytautas Juozapaitis patvirtino, jog būtinas Muziejų įstatymo pakeitimas. Kultūros ministras Simonas Kairys interviu DELFI portalui irgi pabrėžė, kad „reikėtų pagaliau išspręsti teisinio reglamentavimo spragų klausimus.“

Kol vyksta diskusija ir visos suinteresuotos institucijos ieško teisinio kelio, prieš dvejus metus pasirašytą susitarimą dėl Arūno ir Vidos Sniečkų gyvenimo muziejuje galima pratęsti. Tikiu, kad tokiam sprendimui neprieštaraus nei Seimas, nei Kultūros ministerija.

Tenka tik apgailestauti, kad situaciją, kurią stengiamės išspręsti civilizuotu teisiniu keliu, kai kas naudoja žmonėms klaidinti ir aistroms kurstyti.

Pasikartosiu: A. ir V. Sniečkai nemetami į gatvę, muziejus neuždaromas. Matome gražią jo ateitį. Nėra garbinga „daryti politiką” ir ieškoti menamų kultūros priešų ten, kur stengiamasi rasti visiems – ir šiandienos poreikiams pritaikytam muziejui, ir jo kūrėjams, ir bendruomenei bei muziejaus lankytojams – geriausią sprendimą.

Valerijus Makūnas, Kauno rajono savivaldybės meras