Versli Kačerginės vasara

Įgytas kurortinės teritorijos statusas, pagražėję visuomeniniai pastatai ir viešosios erdvės, besidriekiantis dviračių takas į Kačerginę pritraukia vis daugiau turistų. Juos vietos gyventojai stengiasi sutikti svetingai: ištroškusius – pagirdyti, alkanus – pamaitinti, atsiranda ir naujų paslaugų. Pasibaigus turizmo sezonui, sugrįžtama į lėtesnį ritmai, bet vasara miestelyje – itin versli.

Pirmasis sezonas – nenuviliantis

Linai ir Deividui Rugiams idėja teikti baidarių nuomos paslaugą kilo pernai, kai patys skolintomis baidarėmis nuo Kauno „Akropolio“ atplaukė iki namų Kačerginėje. „Mums taip patiko, kad pamanėme: verta pabandyti imtis versliuko, nes į abi Nemuno puses atsiveria graži panorama, matomi lankytini objektai: Vytauto bažnyčia, Nemuno ir Neries santaka, Pyplių piliakalnis, Raudondvario bažnyčios bokštai, o jei plaukti toliau – Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Nusprendėme, kad ir kitiems turėtų būti įdomu visas tai pamatyti“, – pasakojo L. Rugienė.

Šis baidarių nuomos sezonas Rugiams – pirmasis. Tiesa, jam prasidėjus ir atšilus orams, kačerginiečiai negalėjo girtis susidomėjusių gausa. Tačiau, kai ilgesniam laikui stojo karščiai, pasimėgauti plaukimu, anot Linos, daug kas norėjo čia ir dabar.

Pirmieji Rugių klientai plaukė nuo Baltarusijos sienos iki Kačerginės, o po jų pasipylė vietos gyventojų užsakymai vienai savaitgalio dienai be nakvynės. Verslininkai turi šešias baidares, aštuonias irklentes. Kadangi dažniausiai turimą inventorių nuomoja plaukimams Nemunu, jo visiškai pakanka. „Vieni parplaukia, kiti išplaukia, trūkumo nejaučiame. Dažniausiai mūsų klientai – dvi–trys šeimos“, – sakė L. Rugienė.

Didžiausia šiemet plaukusi kompanija – aštuoni vyrukai. Jie rinkosi maršrutą nuo Lapių Nerimi, o paskui – Nemunu iki Kačerginės. Kelionė prasidėjo nuo 10 val. ryto ir tęsėsi iki 18 val. vakaro. Rugiai jau buvo pradėję nerimauti, gal kas nors baidarininkams nutiko, tačiau jie nuramino, kad viskas gerai, kompanija pasroviui plaukė neirkluodama, mėgaudamasi vaizdais. „Tai buvo ne tik gausiausia, bet ir ilgiausiai plaukusi kompanija“, – šypsojosi pašnekovė.

Vis dėlto, verslininkams labiausiai įsiminė baidarininkai, pasirinkę maršrutą nuo Baltarusijos sienos. „Mus pasirinkimas nustebino, ne mažiau – ir jo įveikimo greitis: trys dienos su dviem nakvynėmis. Nors mes nugabename baidares ten, kur klientai pageidauja, į starto vietą, bet šie – pasiėmė patys“, – pasakojo Lina.

Ne visi klientai finišu pasirenka Kačerginę, nors dauguma mėgsta po kelionės pasivaikščioti miestelyje. Baidarėmis Nemunas skrodžiamas ne tik iki Zapyškio, kiti plaukia iki Pavilkijo, iki kelto.

„Manau, kad mūsų versliukas plėsis, kuo daugiau bus žinomumo, kuo daugiau pabandžiusių, tuo daugiau atsiras klientų. Nepabandžiusiems atrodo, kad Nemunas – labai ramus, nėra jokių slenksčių, krioklių, akmenų. O paskui supranta, kad taip manydami – klydo. Būna ir vėjo, pasitaiko, kad ir srovė ne tokia srauni, kad baidarę stumti reikia ir į kitą pusę, plaukimas išties nenuobodus“, – šypsojosi moteris.

Ji pasidžiaugė, kad kol kas nė vienas klientas negrįžo pametęs irklą ar apgadinęs inventorių. „Mūsų klientai – labai atsakingi, atsargūs. Atsargūs ir mes – drąsiausi nori irkluoti be liemenių, bet pavyksta susitarti dėl saugumo“, – patikino Lina.

Kadangi baidares dažniausiai užsisakoma savaitgaliams, tai leidžia suderinti šeimos galvos Deivido darbą Vilniuje, motinystę (Rugių šeimoje auga dvi dukros: penkių mėnesių Dominyka ir ketverių su puse metų ….) ir neseniai pradėtą verslą.

Mėlyno autobusiuko vilionės

Su nauja veikla šiemet debiutavo ir kačerginiškis Andrius Laurinavičius, turintis ratų montavimo-balansavimo servisą. „Prieš aštuonerius metus kelionėje Anglijoje nustebome pamatę, kad esama tokių transporto priemonių, iš kurių bet kur galima prekiauti ledais. Praėjo nemažai laiko, kol įgyvendinome savo svajonę“, – šypsojosi Andrius Laurinavičius.

Mėlynas autobusiukas ledais savaitgaliais džiugina miestelio gyventojus ir svečius, jau spėjo pabuvoti keliuose Kauno rajono renginiuose, o darbo dienomis jį galima rasti Ringauduose, prie „Iki“ prekybos centro.

Šiuo metu atsigaivinti ir pasmaližiauti siūloma devynių skirtingų skonių ledais. Minkštuosius vis stengiasi paįvairinti: daro gumos skonio, kurie yra bene mėgstamiausi vaikų, taip pat – obuolių, aviečių bei kitokių skonių. Suaugusieji dažniausiai renkasi obuolių skonio ledus.

„Dauguma suaugusiųjų paatvirauja, kad minkštieji ledai primena vaikystės vasaros atostogas Palangoje. Į ledų kūgelį įsmeigiame liūtą vaizduojantį vafliuką, jis dažnam asocijuojasi su kaimo močiutės keptais vafliais. Truputėlį žaidžiame siūlydami ledus su pagarduku“, – pasakojo pašnekovas.

Rutuliukais pardavinėjami ledai vilioja pistacijų, bananų, karamelės, kakavos, braškių skoniais, neseniai verslininkas asortimentą papildė sorbeto ledais, nes būtent tokiais atsigaivinti nori miestelyje stabtelėję dviratininkai.

A.Laurinavičius ledų masę perka. „Jei norėtume patys gaminti ledus, reikėtų turėti tokios produkcijos gamyklą. Kada nors galbūt taip ir bus“, – šypsojosi vyras. Kiek spėjo pastebėti, ledų diena – sekmadienis, nes vietinės ir atvykėlių šeimos skiria laiko pasivaikščiojimams, plūsteli dviratininkai. Tuomet parduodama apie 200 porcijų. Kartais ledais prekiauja pats Andrius, kartais – jo žmona, prie šios veiklos prisijungė vyro sesė, neseniai įdarbino vieną samdomą darbuotoją, nes spėjo įsitikinti, kad šeimos narių šiam versliukui jau nepakanka, o šventėse, festivaliuose visuomet triūsia keturiese.

Andrius nesiryžo išskirti nė vienos – ledingos buvo visos: Šv. Jono Krikštytojo atlaidai Zapyškyje, Lietuvos valstybės gimtadienis Raudondvaryje, „Akacijų alėja“ Kulautuvoje, Mėlynių festivalis Lekėčiuose (Šakių r.).

„Mums svarbiausia – geros emocijos, matyti šypsenas žmonių veiduose, nes man atrodo, kad lietuviams trūksta pozityvumo. Jei vaikams netyčia nukrenta ledas, nemokamai padarome kitą porciją, kad linksmai nusiteikę mažieji nenuliūstų, neapsipiltų ašaromis“, – filosofija, kuria vadovaujasi, pasidalijo verslininkas.

Mėlynas autobusiukas naujutėlaitis parkeliavo iš Kinijos, jo spalvą padiktavo to paties pavadinimo Keistuolių teatro daina.

Neapolio dvelksmas

Ši vasara – antroji, kai Kačerginėje galima pasimėgauti neapolietiškomis picomis „Kumeliuko sapne“. Tiesa, intriguojantis pavadinimas neišduoda, kad tai – picerija, tačiau yra užkodavęs du dalykus. Emilis Grigonis picas kepa pritaikytoje buvusioje arklių pervežimo priekaboje. „Visada svajojau apie savo restoraną, tai buvo tarsi sapnas, taip ir atsirado pavadinimas „Kumeliuko sapnas“, – šypsojosi kačerginietis.

Emilis neslėpė – pirmieji metai buvo labai chaotiški, nes svajojo, kad mažutėje kavinukėje dirbs vienas: darys kavą, keps picas, aptarnaus klientus ir kasą, mat net nenutuokė, kiek sulauks susidomėjusių.

„Norėčiau padrąsinti jaunimą nebijoti žengti pirmo žingsnio, imtis veiklos, neišsigąsti, jei pradžia bus chaotiška. Gal ne viskas klostysis taip, kaip tikėjotės, bet palaipsniui viskas išsisprendžia“, – neišsigandęs sunkumų jaunas verslininkas jau motyvavo kitus siekti savo svajonės.

Paklaustas, kokia antroji vasara, pašnekovas patikino: karšta, nes picos kepamos malkinėje krosnyje. Ji – ne tokia didelė, kaip įprastose picerijose, tačiau privalumas toks, kad malkos laikomos labai arti kepamos picos, ji labai greitai ir gerai iškepa. Tiesa, naujam žmogui ja naudotis nėra, paprasta, reikia įdirbio. „Dėl to pradžioje galvojau, kad kepsiu vienas pats, tačiau šiemet jau turiu nemažą komandą ir nesigailiu, kad, atmetęs būgštavimus, jog gali nukentėti kokybė, žengiau tokį žingsnį ir atradau tokius žmones, kurie labai mėgsta gaminti, turi tam pašaukimą“, – džiaugėsi E Grigonis.

Šiuo metu „Kumeliuko sapne“ dirba septyni darbuotojai, picerija Kačerginėje turi padavėją, kavą darantį baristą ir penkis picų kepėjus. Be to, picerija šiemet jau turi patalpas viduje, kur gali laikyti produktus ir inventorių, todėl mažiau laiko sugaištama juos vežiojant.

„Neliūdžiu, kad kiekvieną vasaros dieną paaukoju darbui, žvelgiu į ateitį ir tikiuosi, kad kada nors reikės mažiau dirbti, tada ir atsiimsiu už tą, ką prarandu dabar“, – optimistiškai kalbėjo pašnekovas.  Jaunas verslininkas tešlą užmaišo iš vakaro, ryte jau suka į rutuliukus, pasiruošia ingredientus, antradieniais–penktadieniais klientų laukia nuo 15 val., o savaitgaliais – nuo 12 iki 21 val. Ir taip – šešias dienas per savaitę, kartais užtrunkant ir ilgiau, kol išsiskirstys lankytojai.

„Kadangi Kačerginė žinoma kaip graži vietovė, į kurią galima atminti dviračiais iš miesto, daugiausia klientų sulaukiame vakare, tada ir turime daugiausia darbo. O darbingiausios dienos – šeštadienis ir sekmadienis. Kiekvienas savaitgalis vis atrodo kaip rekordinis. Siekti rekordų nėra mano tikslas, man svarbiau išlaikyti kokybę“, – pabrėžė Emilis.

Šiuo metu „Kumeliuko sapno“ rekordas – 200 picų per vieną dieną, tad nenuostabu, kad karštymečiu klientams eilėje palaukti tenka ir valandą. Kačerginietis siūlo rinktis iš aštuonių skirtingų picų. „Dauguma jų ruošiamos atsižvelgiant į neapolietiškus standartus, 4-5 picos dažnai laviruoja itališkose picerijose. Tačiau turime ir šiek tiek neįprastų, nes man patinka eksperimentuoti ir modernistinis požiūris, kai ant picos pado galima uždėti bet ką. Viena tokių originalesnių – pica su karamelizuotais svogūnais, taip pat kepame su čili medumi, mėtomis, būtent šios ir yra favoritės“, – pasakojo E. Grigonis.

Jaunas vyras taip pat yra dirbęs kepykloje, todėl dar šiemet ketina vietoje kepti šviežias bandeles.

Emilis yra ISM industrijų technologijų vadybos studentas, kitais metais taps bakalauru. „Nežinau, kaip pasisuks kita vasara. Pagal skambesį atrodo, kad picerijos verslas ir industrijų technologijų vadyba labai skirtingi dalykai. Vis dėlto matau labai daug panašumų, randu, ką savo veikloje reikia pataisyti. Toli nuo šios krypties neisiu, o vėliau žiūrėsiu“, – paklaustas, ar kitą vasarą „Kumeliuko sapnas“ vėl lauks lankytojų, aptakiai kalbėjo pašnekovas.

Neįprasti miltai ir giros

Žolininkei Rūtai Borutienei vasara – irgi didysis darbymetis. Moteris renka ir džiovina augalus. Jei anksčiau moteris siūlydavo tik arbatų mišinius, dabar asortimentą praplėtė. „Kiek tos arbatos gali išgerti, juolab, kad esama tokių, kurie jos iš viso negeria. Augalai tinka ne tik arbatai, todėl pradėjau gaminti prieskonius, prieskoninę druską ir augalų – gudobelės, lazdynų žirginėlių, garšvų, dilgėlių ir kiaulpienių – miltus, vaistažolių giras“, – vardijo pašnekovė.

Dar viena naujovė – smilkalai. Juos Rūta skirsto į žieminius ir vasarinius. Su pastaraisiais sunkiau: žaliems augalams džiovinti reikia karščio, gerai vėdinamų patalpų, kad viduje ryšulėlis nesupelytų. Žiemą paprasčiau, mat smilkalai gaminami iš džiovintų augalų.

Pernai rudenį išsipildė sena Rūtos svajonė: ji aukcione įsigijo buvusios bibliotekos patalpas. „Noriu padaryti bendruomenės namus ir atgaivinti mamos veiklą. Tiesa, ji buvo bibliotekininkė, bet būrė bendruomenę“, – šypsojosi pašnekovė.

Moteris dar tebegyvena įkurtuvių nuotaikomis: viena kačerginietė atidavė stalą, kitus Rūta pirko ir  nori atnaujinti: nušveisti, nudažyti ir dekoruoti gėlėmis. O štai nežinomo autoriaus vitražą, kuriam jau kelios dešimtys metų, žada išsaugoti, nes vienoje pusėje vaizduojama pieva, o kitoje – jūros dugnas.

Kai atsirado patalpos, žolininkė nebedaro išvažiuojamųjų edukacijų bendruomenėse, jas organizuoja Kačerginėje, supažindina su augalais, jų savybėmis, degustuoja arbatas ir vaistažolių giras.

Teksto autorius: Vilma Kasperavičienė, „Kauno diena“

Regimanto Zakšensko nuotr.

Šio straipsnio publikuoti be „Kauno dienos“ leidimo negalima