Vilkijos ugniagesių komandos skyrininkui Matui Dainorui patinka skubėti į pagalbą

Į gaisrus miesteliuose ir kaimuose savivaldybių ugniagesių komanda atvyksta viena pirmųjų. Įsigijus kvėpavimo aparatus, ugniagesiai dabar neretai eina ir į degančius pastatus, gelbėdami žmonių gyvybes. Dažnai jiems gaisruose tenka nudirbti ir visus vadinamuosius juodžiausius darbus: perkasti degėsius, budėti, kad vėl ugnis neįsipliekstų, ar plūktis gesinant žolės gaisrus.

Kauno rajono priešgaisrinės saugos tarnybos Vilkijos ugniagesių komandos skyrininkas Matas Dainoras sako, kad jam patinka skubėti į pagalbą pas tuos, su kuriais  augo, padėti tiems, kuriems, jei ne jie, jos tektų laukti ilgiau. Beje, Matas niekais paverčia daugelį mitų. Štai baigęs Kauno technologijos universitete elektronikos inžinerijos bakalauro studijas, jis, užuot ieškojęs darbo didmiesčiuose ar kėlęs sparnus svetur, sugrįžo į gimtąją Vilkiją. Ir vis per tą ugniagesybos geną, trauką žemei, norą, kad viskas gyvenime turėtų prasmę.

Be to, kad įgytų žinių ir profesionalumo, Matas dabar yra pasirinkęs Vilniaus Gedimino technikos universiteto gaisrinės saugos specialybės magistrantūrą. Net ir magistrinio darbo ėmėsi tokio, kad informacijos vos ne su žiburiu turi ieškoti. Bet Matui įdomu gilintis į automobilinių cisternų, gabenančių dujas ar benziną, gaisrinės saugos aspektus. Jam patinka įveikti sunkumus ir iššūkius. Gal todėl, kad tai suteikia išminties, ugdo stiprybę, ji gyvenime visada praverčia.

„Nuo mažens buvau užsidegęs noru tapti ugniagesiu. Gaisrinėje praleisdavau daug laiko, nes ugniagesiu dirbo tėtis. Šią profesiją buvo pasirinkęs ir brolis, tiesa, šiuo metu jis jau dirba kitą darbą, bet gal dar kada sugrįš“, – viliasi Matas. Vyras neslepia, kad atkalbinėjančiųjų nuo šio darbo nestigo.

Dabar Matas dirba toje pačioje Vilkijos ugniagesių komandoje, iš kurios, išdirbęs 37-erius metus, į užtarnautą poilsį išėjo tėvas Laimutis Dainoras. Vaikinas pasidžiaugia, kad per tuos darbo metus tėvas yra išgelbėjęs aštuonių žmonių gyvybes.

Ko tik gaisruose nebūna! Kai ugnis pleškina namus, apėmus panikai, žmogus sutrinka taip, kad paklaustas, kur jo žmona, ima ir pasako, kad ji yra išvykusi. „Tėvas tada degančiame name per langą pastebėjo besiblaškančią moterį, kurios plaukai jau degė kaip fakelas. Ugniagesiai kvėpavimo aparatų tuomet neturėjo, bet tėvas vis tiek ėjo į ugnį, ant veido užsimetęs kažkokią maršką. Ir moterį pavyko išgelbėti“, – pasakoja Matas. Visa tai įsiręžia į atmintį. Geras jausmas žinoti, kad tavo dėka kito žmogaus gyvenimas tęsiasi.

Kauno rajone M. Dainoras yra bene pats jauniausias skyrininkas. Dirbti jam tenka su tais, tarp kurių gaisrinėje ir užaugo. Jo teigimu, surasti bendrą kalbą su ugniagesiais nėra sunku, nes visus vienija ta pati pareiga ir atsidavimas darbui. Kai dviese tenka vykti į gaisrus, lieka pasikliauti vienas kitu. Iš pradžių jis tapo savanoriu ugniagesiu, nes rūpėjo pažiūrėti, kuo dabar gaisrinėje gyvenama. Vaikinas nenusivylė. Daug dalykų, jo nuomone, priklauso, kas tarnybai diriguoja. Jei vadovui rūpi tarnyba, tai ir ugniagesiai tai jaučia. „Tas šiuolaikiškas vadovų požiūris į darbą padėjo ir man apsispręsti“, – tikina jis.

Vilkijos ugniagesiams gaisrų apstu. Teritorijos aprėptis – po 30 kilometrų į vieną ir kitą pusę. Kilus gaisrui, tenka pasiekti Jurbarko ir Raseinių rajonus.

Per trejus darbo metus Matui akistatų su ugnimi nestigo. „Štai antrąją Velykų dieną teko gesinti degančią Raudondvario kaimo sodybą. Vos grįžę atgal, sulaukėme pranešimo apie gaisrą Vilkijoje. Kai nuvykome, paaiškėjo, kad degė puodas. Teko laužti duris, įėję su kvėpavimo aparatais į vidų, išvedėme į lauką garbaus amžiaus žmogų. Įdomiausia, kad dūmų detektorius pradėjo veikti tik tada, kai atsidūrėme viduje. Senolis mums dėkojo, kad išgelbėjome, o mes jam linkėjome puodų ant viryklės be priežiūros nepalikti “, – sako M. Dainoras.

Jis pasidžiaugia, kad Kauno rajone ugniagesiams dažnai talkina ir savanoriai ugniagesiai: „Jie dažnai padeda gesinti gaisrus. Tarp jų daug jaunų žmonių, kurie negaili nei jėgų, nei savo laiko talkindami ugniagesiams.“

Matas ne tik gaisrus gesina, ne tik mokosi, bet dar yra ir jaunasis ūkininkas. Per 100 ha ūkyje triūsia drauge su tėčiu. Kaip visur spėja? Ogi tiesiog dirba. Pasak jo, laiko dar lieka ir jėgos sportui, dalyvauja Galiūnų federacijos veikloje. O radęs laisvesnę minutę, mėgsta skaityti knygas apie Lietuvos istoriją. Pasiteiravus, ar netraukia politika, tvirtai sako, kad ne, nes patinka ne kalbėti, o dirbti ir padėti kitiems.

Lietuvos gaisrinės saugos asociacijos informacija ir nuotraukos