Taurakiemio seniūnijoje apstu žavių perliukų

Iki šios vasaros pradžios didžiausia Taurakiemio seniūnijos pažiba buvo Kadagių slėnis. Ši viena žinomiausių Kauno rajono vietų, kasmet sutraukdavusi tūkstančių lankytojų, nuo birželio 7–osios visuomenei uždara dėl Arlaviškių pažintinio tako avarinės būklės. Tačiau, pasak seniūnės Danutės Glinskienės, Taurakiemio seniūnijoje esama ir kitų, mažesnių, bet ne mažiau žavių perliukų.

Eksponatų daugėja

Vykstantys į Kadagių slėnį, pakeliui, Tursono kaime jau seniai buvo atradę mini zoologijos sodą. Tiesa, jo savininkas Nerijus Valinčius atkakliai purtosi tokio pavadinimo. Anot jo, sodybą ir čia esančius augintinius mažučiu zoologijos sodu vadinti yra per skambu, nors eksponatų skaičius kasmet vis padidėja.

„Atsirado daugiau paukščių, tarp jų – baltas povas, kumelė nuo asilo vėl atsivedė vaikutį, kurį galima vadinti ir asilėnu, ir arklėnu, turiu būrį mažų ožiukų, triušiukų, jūros kiaulyčių“, – vardijo sodybos šeimininkas.

Anksčiau šeimininko pasididžiavimas buvo škotų hailendė Bučkė. Ši mėsinė karvytė labiausiai panaši į limuzinų veislės giminaičius, tik gerokai žemesnė. Dabar lankytojus vilioja Bučkės dukra, tik ji, kaip mišrūnė, mažiau apžėlusi, bet irgi egzotiška. „Jeigu kalbėti apie kanopinius, sodyboje yra asilas, asilo žmona, jų vaikas ir asilo draugas, maždaug metro aukščio poniukas. Jie visi kartu laksto, išdykauja“, – pasakojo humoro jausmo nestokojantis Nerijus.

Aptvaruose kudakuoja įvairiausios vištos, sakytum, atkeliavusios iš pasakų kuoduotos antys ir gražuolės žąsys, burbuliuoja kalakutai, burkuoja gausybė įvairiausių balandžių. Juos, prisipažįsta Nerijus, laikąs nuo vaikystės ir labiausiai mėgstąs.

Paklaustas, kaip kilo nediduko zoologijos sodo idėja, vyras tikino, kad su idėja tai neturi nieko bendro, tiesiog, toks jo hobis. Prieš keturiolika metų Tursono kaime nusipirkęs sodybą vyriškis manė laikysiąs balandžių, šuniuką ir auginsiąs vištų, tačiau augintinių skaičius vis augo ir įvairėjo ir vis dar tebeauga. Kokia gi nauda iš augintinių? Šio turto savininkas teigė naudos nesivaikąs. Žinoma, vištos, antys padeda kiaušinių, vieną kitą avytę, kad banda neišplistų, parduoda mėsai, taip nutinka ir su visais broileriais. Kartais įdomesnį gyvuliuką parduoda kaip veislinį.

Suranda be reklamos

Apie sodybą ir jos gyventojus N.Valinčius niekur neskelbia, tačiau, kaip sakoma: geriausia reklama yra iš lūpų į lūpas. Vieni sužino iš jau apsilankiusių, kiti stabteli pasigrožėti netoli kelio besiganančiais egzotiškais gyvūnais. Vyras visada mielai aprodo savo valdas, papasakoja ir už tai pinigų neima. Lankytojų patogumui netgi baigia įrengti namuką – bus kur pasislėpti nuo lietaus ar karštų saulės spindulių. Sodyba Tursono kaime tampa vis populiaresnė, netgi griežtojo karantino metu šeimos su vaikais apsilankydavo, o link Kadagių slėnio sukdavo virtinės automobilių.

N.Valinčius dar gerokai prieš pandemiją turėjo svajonę parengti edukacinę programą. „Vis pritrūkstu laiko, o ir neaišku, kiek dar tęsis nedėkinga situacija. Praėjusiais mokslo metais vaikai mokėsi nuotoliniu būdu, nesulaukiau nė vienos grupės, kaip bus šiais – irgi neaišku“, – abejonėmis dalijosi pašnekovas.

Žirgai neleidžia liūdėti

Pandemija ir karantinas gerokai pakoregavo ir netoliese esančio „Kadagių slėnio žirgai“ žirgyno veiklą. Jo savininkė Ernesta Valaitienė neslėpė: ne tik kad nevyko treniruotės, generuojančios nepigiai atsieinančio hobio‑verslo pajamas, bet ir teko ūkyje tvarkytis vieniems, be pagalbininkų. Šiuo metu žirgyno savininkės bandą sudaro 10 suaugusių žirgų ir vienas pusantrų metų kumeliukas.

„Žirgus reikia pašerti, pagirdyti, maudyti, rūpintis sveikata. Prisitaikėme, sutvarkėme, nieko blogo nenutiko. Žirgeliai neleidžia gyventi blogomis nuotakomis, su jais liūdėti nėra kada. Didžiausias minusas – atšauktos varžybos, nes sportuoti mes labai mėgstame“, – šypsojosi pašnekovė.

Nemažai žmonių į Arlaviškių kaimą atvyksta pajodinėti pramogai. Moteris džiaugiasi, kad pastaruoju metu padaugėjo vaikų, anksčiau toks užsiėmimas buvo populiaresnis tarp suaugusiųjų. Treniruotes dabar lanko 5 vaikai, o vaikams iš socialiai remtinų šeimų nuo pat žirgyno įsteigimo treniruotės nemokamos. „Bendraudami su žirgais tokie vaikai pasikeičia, išsiugdo prieraišumo, atsakomybės jausmą. Kartais atsiskleidžia ir sportininko talentas. Modestas Rumševičius iš daugiavaikės šeimos yra daugkartinis prizininkas. Tai vienas stipriausių mano turimų raitelių, jis išties labai perspektyvus“, – auklėtinio pasiekimais džiaugėsi E.Valaitienė.

Draugauja nuo vaikystės

Ir pati Ernesta su žirgais draugauja nuo vaikystės. „Man ir šunys patiko, o arkliai – paveldas iš senelio. Jis kaime turėjo darbinį arkliuką, o aš prie jo prilipus būdavau. Nujoti į ganyklą ir parjoti iš jos būdavo pats didžiausias malonumas kaime. Vaikystėje mokiausi sportinio jojimo ir pasiekiau gerų rezultatų. Vėliau, studijų metais, gyvenime atsirado pertraukos be žirgų, bet aš juos sapnuodavau. Žirgai praktiškai visiems, pabandžiusiems joti, įsirėžia į atmintį, taip paprastai pamiršti negali. Žirgai – be galo protingi ir, jei randi kontaktą su jais, nebesinori išsiskirti“, – neslėpė pašnekovė.

Baigusi vidurinę, žirgyno savininkė norėjo studijuoti veterinariją, tačiau mama neleido, liepė rinktis praktiškesnę ir geriau apmokamą – finansininkės – profesiją. „Kartais tėvų nereikia klausyti, o eiti savo keliu. Gailiuosi, kad nepasirinkau veterinarijos, dabar šios žinios man labai praverstų, mokėčiau pati ir vaistus suleisti, ir gydyti, o dabar kaskart tenka kviestis specialistus. Būna, kad naktį jie atvykti negali, tenka patiems skubiai gabenti į klinikas. Gerai, kad turime specialų furgonėlį, be jo išsiversti būtų neįmanoma“, – sakė E.Valaitienė.

Namiškiai, sužinoję, kad Ernesta dirbti pagal specialybę neketina, jos sumanymo iš pradžių nepalaikė, sakė, kad nieko iš to nesigaus. Moteris ir pati žinojo, kad šis verslas gal ir nepadarys jos turtinga, tačiau leis jaustis laiminga. Gavusi senelio palikimą, E.Valaitienė įsigijo sportinį žirgą – kumelę Fortūną.

„Įsigijus teko sugalvoti, kur ją laikyti, sudaryti kumelei geras sąlygas. Norėjosi laikyti ne bet kur ir ne bet kaip, nuomojomės patalpas Žiegždriuose, Gervėnupyje. Arlaviškėse suradome bendraminčių, kurie nesinaudojo sodyba, ją pasiskolinome, o vėliau įsigijome, išsinuomojome pievų, įrengėme maniežą“, – nelengvą ir vingiuotą kelią į verslą pasakojo pašnekovė.

Teksto autorius: Vilma Kasperavičienė, „Kauno diena“

Nuotraukos: Justinos Lasauskaitės