Kauno rajone – ryškūs 1863-1864 m. sukilimo pėdsakai

160 metų skiria nūdieną ir 1863–1864 m. sukilimą. Pirmieji mūšiai vasarį prasidėjo būtent Kauno apskrityje, čia mobilizuotos didžiausios sukilėlių pajėgos. Nors sukilimas buvo brutaliai nuslopintas, jo metu keltos patriotinės idėjos tapo pagrindu 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybei paskelbti. Kaip Kauno rajone ketinama paminėti ir įamžinti šį istorinį įvykį?

Svarbūs faktoriai

Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduoja Rūta Černiauskienė pabrėžė: 1863–1864 m. sukilimo įamžinimas ir atmintis svarbi dėl kelių priežasčių. „Pirma, kaip įpareigojimas prisiminti, kad pakaunė sukilimo kontekste vaidino ypatingą vaidmenį – išsiskyrė kaip aktyviausias ir kovingiausias sukilimo regionas dabartinės Lietuvos teritorijoje. Minėdami atmintinas datas, mes liekame prie faktų, nors turėtume akcentuoti priežastis, įdomias istorines aplinkybes, leidžiančias suprantamiau paaiškinti ir įsisąmoninti įvykio svarbą, o taip pat – ieškoti sąryšio su dabarties realijomis“, – neabejojo R. Černiauskienė.

Kaip įdomią aplinkybę, lėmusią pakaunės aktyvumą, administracijos direktoriaus pavaduotoja paminėjo istorinį Liaudos regioną – Nevėžio upės baseiną, apimantį ir žymią Kauno rajono dalį. „Kuo jis ypatingas? Čia nuo seno gyveno smulkieji bajorai, nėję baudžiavos. Jie gal ir neišsiskyrė puošniomis ir stambiomis dvarų sodybomis, greičiau priešingai, tačiau savyje puoselėjo ir išlaikė laisvės ir nepriklausomybės dvasią. Tai ir lėmė, kad sukilimas Kauno rajone buvo itin remiamas“, – paaiškino pašnekovė.

Kita reikšminga aplinkybė, R. Černiauskienės žodžiais, – istorinė kunigo Antano Mackevičiaus asmenybė, kurią galima laikyti pagrindine sukilimo figūra mūsų krašte. „Kauno rajone turime itin reikšmingą objektą – sukilėlių vado A. Mackevičiaus suėmimo vietą Ringovės kaime (Vilkijos apylinkių seniūnija). Iki šiol žinome apie mūšių vietas, šalia jų išlikę ir fiziniai paminklai – sukilėlių kapai Karalgirio, Šiulių, Vandžiogalos kaimuose“, – vardijo administracijos direktoriaus pavaduotoja.

Jau įvyko minėjimai

Sausio pabaigoje Vandžiogaloje jau paminėtos sukilimo 160-osios metinės. Šis sukilimas paliko itin skaudų pėdsaką Ibėnų kaime. Jo gyventojai aktyviai dalyvavo sukilime, o pralaimėjus čia buvo įvykdyta egzekucija – pakarti trys Vandžiogalos parapijos gyventojai. Už paramą sukilėliams ir aktyvų dalyvavimą pasipriešinime atsiųsta caro kariuomenė kaimą sudegino, gyventojus ištrėmė ir atkėlė sentikius, jiems 1864 m. pastatyta cerkvė.

Istorikų teigimu, Ibėnų kaimo gyventojų likimas – tai didžiosios Lietuvos dalies smulkiųjų bajorų likimas po sukilimo numalšinimo.

1998 m. Vandžiogalos skvere pastatytas tautodailininko Adolfo Teresiaus sukurtas 5 m aukščio ąžuolinis koplytstulpis – pagarbos ir atminimo ženklas ištremtiems į Sibirą Ibėnų kaimo žmonėms, sudegintam Ibėnų kaimui ir žuvusiesiems 1863 m. sukilimo kovose. Vandžiogalos bažnyčios šventoriuje taip pat yra sukilėlių arba jų rėmėjų kapai.

Sukilime kritusių kovotojų atminimas pagerbtas ir Karalgirio kaime (Babtų seniūnija), ant jų kapo minėjimo metu uždegtos žvakutės. 1863 m. lapkričio 26 d. netoli Vilkijos, prie Karalgirio, Lebedžių kaime, įvyko paskutinis A. Mackevičiaus sukilėlių būrio mūšis su Rusijos kariuomenės daliniais. Kautynėse žuvo apie 40 sukilėlių.

Susirinkusiems Kauno rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Vilkijos padalinyje vilkijietis kraštotyrininkas Kęstutis Markevičius perskaitė pranešimą „Kunigas, sukilėlių vadas Antanas Mackevičius ir jo meilė Lietuvai“.

Didžiausias renginys – rudenį

Kovą Kauno rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje planuojamas renginys „Moterys 1863–1864 m. sukilime: liudijimai, pasakojimai“. Paskaitą skaitys humanitarinių mokslų daktarė, mokslo darbuotoja Olga Mastianica.

„Didesnį renginį planuojame rudenį, Vilkijos apylinkių seniūnijoje. Esame numatę įrengti stendą, žymintį A. Mackevičiaus suėmimo vietą Ringovės kaime. Tą pačią dieną ketiname atidaryti parodą apie 1863–1864 m. sukilimą A. ir J. Juškų etninės kultūros muziejuje, kad lankytojai galėtų aplankyti abi vietas. Su Vilkijos apylinkių seniūnu taip pat kalbėjome apie A. Mackevičiaus gatvėvardžio suteikimą Jurbarko kelio atkarpai nuo Ringovės kaimo iki seniūnijos ribos – būtų dar vienas puikus įprasminimo akcentas“, – planais dalijosi Žilvinas Rinkšelis, Urbanistikos skyriaus darbuotojas, atsakingas už kultūros paveldą.

Tarp Vilkijos ir Seredžiaus buvo planuojamas kunigo A. Mackevičiaus persikėlimas per Nemuną. Sutartoje vietoje neradę valties, sukilėliai užsuko pasišildyti į prie kelio esančią valstybinio eigulio trobelę Ringovės kaime. Čia juos atsitiktinai užklupo caro kariuomenės dalinys. Taip nelemto atsitiktinumo dėka 1863 m. gruodžio 17 d. pasibaigė nesugaunamojo sukilėlių vado ir kunigo kovos kelias. A. Mackevičius buvo įkalintas ir teisiamas Kaune.

Istorijos liudininkai

Apie tai, kad pakaunės gyventojai išties buvo aktyvūs 1863–1864 m. sukilimo metu, liudija ir kitos istorinės vietos.

Šiulių kaime (Zapyškio seniūnija) prižiūrimas ir tvarkomas sukilėlių kapas, vadinamas Lenkapiu. Čia palaidotas nežinomas skaičius (manoma, kad keliolika) 1863 m. balandžio mėn. 7 d. Lekėčių mūšyje su caro kariuomene žuvusių sukilėlių. Anot istoriko Vytenio Almonaičio, šioje vietoje yra palaidoti patys pirmieji žuvę devyni 1863–1864 m. sukilimo dalyviai Kuro girininkijoje. Minint sukilimo 20-metį, jo rėmėjai šalia kovotojų kapų seniausioje pušyje įrėžė 1863 m. datą ir į medį įkėlė koplytėlę, kuri išliko iki šių dienų. 1927 m. Kuro gyventojas Vincas Tamulaitis su kaimynais sutvarkė kapą ir pasodino devynias pušeles, kurios simbolizuoja žuvusius sukilėlius. Ši vieta naujai atgimė 1963 m., minint sukilimo 100-ąsias metines. Ežerėlio istorijos mokytojo iniciatyva buvo pastatytas liaudies ornamentika puoštas medinis paminklas. Vėliau pastatytas akmeninis paminklas, simbolizuojantis vėtrų nulaužtą ąžuolo kamieną. 1999 m. sutvarkyta aikštelė aplink kapavietę, įrengta poilsiavietė.

Digrių kaime (Alšėnų seniūnija) išlikę buvusios Penktadienio (Pėtnyčios) koplyčios fragmentai. Sukilimo metu būtent nuo šios koplyčios iki Aleksoto tilto buvo surengta patriotinė-religinė pasipriešinimo prieš Rusijos valdymą procesija. Protestuotojai nešė kryžius, vėliavas, altorėlius, jiems vadovavo trys Augustinų kunigai. Ši procesija ant Aleksoto tilto turėjo susitikti su kita procesija iš miesto pusės, bet carinės valdžios atstovai užkirto tam kelią išardydami dalį perkėlos per Nemuną. Su kunigais, vedusiais procesiją, buvo be gailesčio susidorota.

Ž. Rinkšelis atkreipė dėmesį, su sukilimu būtų galima netiesiogiai sieti ir Kauno rajono bažnyčias. „Be vieno pirmųjų ir vieno aktyviausių sukilimo organizatorių ir dalyvių Kauno gubernijoje A. Mackevičiaus, sukilimą aktyviai rėmė arba patys dalyvavo daugelis kunigų ir klebonų. Už dalyvavimą 1863 m. sukilime buvo suimtas ir devynis mėnesius kalintas kunigas Antanas Juška, kunigavęs Vilkijoje. Į sukilimą išėjo Panevėžiuko kunigas Antanas Norvaiša (jo likimas nežinomas). Babtų klebonas Mykolas Petroševičius 1863 m. buvo areštuotas, 1864 m. mirė Kauno kalėjime. Čekiškės vikaras Aleksandras Vytartas už tai, kad bažnyčioje perskaitė 1863 m. sukilėlių atsišaukimą, buvo sušaudytas. Rusijos valdžia 1863 m. apkaltino Vandžiogalos kleboną Antaną Kazlauską sukilėlių rėmimu ir ištrėmė į Sibirą. Garliavos kunigai aktyviai dalyvavo 1863 m. sukilimo įvykiuose: klebonas K. Vaišnora buvo kalintas, o už politinę neištikimybę vikarai J. Bartusevičius ir M. Radziukynas ištremti į Sibirą“, – vardijo Urbanistikos skyriaus darbuotojas, atsakingas už kultūros paveldą.

Teksto autorius: Vilma Kasperavičienė, „Kauno diena

Šio straipsnio publikuoti be „Kauno dienos“ leidimo negalima