Striogos bronzos džiazas

Tado Ivanausko Obelynės sodyba-memorialinis muziejus kviečia pasigrožėti nauja Nacionalinės premijos laureato skulptoriaus Leono Striogos (1930–2022) skulptūrų paroda „Striogos bronzos džiazas“.

Visą žiemą Kauno rajono muziejaus T. Ivanausko Obelynės sodybos dendrologiniame parko lauko galerijoje rodyti Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Leono Striogos angelai sugrįžo į dailininko dirbtuvę. Angelų skulptūros iš beržo, jautrios kaitriai pavasario saulei ir permainingiems orams, pakeistos į žalvarines ir bronzines.

Metalinės skulptūros – tai vienas skulptoriaus dirbtuvės atradimų. „Kai pabosdavo tėvukui kapoti medį, įsijungdavo džiazo muziką, kurią labai mėgo, ir kurdavo žalvarines, bronzines“, – pasakoja sūnus Aidas.

Rinkdamas skulptūras Obelynės lauko galerijai, Aidas Strioga šią parodą pavadino „Striogos bronzos džiazas“. Šios parodos skulptūros sukurtos XX a. 7–9 dešimtmečiais.

Jose, išskirtinai, nei medinukuose, aiškiai įžvelgiama sovietmečio monumentalizmo stilistika, būdinga daugeliui Kauno ir Lietuvos skulptorių darbų. Monumentaliosios skulptūros vystymas visame sovietiniame periode pasireiškė kaip vienas svarbiausių ideologinio-propagandinio darbo dalių. Tai lėmė itin stiprias sovietinės monumentalistikos tradicijas bei nusistovėjusius kanonus. Tačiau daugiau kaip pusę amžiaus trukusi santvarka pasižymėjo įvairialypėmis monumentalistikos formomis. Tai, kad L. Striogos didžioji dalis skulptūrų iš esmės neturi socialistinio monumentalizmo bruožų – jos sukurtos remiantis molbertinės skulptūros principais, galėjo lemti dailininko atsiskyrėliškas, mąslus ir filosofiškai kūrybinis charakteris. L. Strioga Kaune, Savanorių prospekte, turėjo dirbtuvę, kuri buvo ir jo šeimos namai.

Studijos Leningrado I. E. Repino tapybos, skulptūros ir architektūros institute, sovietintiniame Leningrade, davė dailininkui profesionaliosios skulptūros pagrindus, tačiau neįtakojo jo kūrybos politiškai – L. Strioga iki pat gyvenimo pabaigos išliko skulptoriumi, atpažįstamu savo lietuvišku savitumu.

Šioje parodoje Obelynės lauko galerijoje skulptūrose galima rasti Striogos mėgstamas temas: liaudies meno interpretaciją („Rūpintojėlis“, 1972), moteris („Pusiau sėdinti“, 1972; „Klūpanti svajotoja“, 1980; „Moteris su paukščiu“, 1965) ir žmogiškuosius jausmus („Šauksmas“, 1977; „Ilgesys“, 1980; „Skausmas“, 1972) su monumentalizmo apraiškomis ir kubizmo atgarsiais.

Parodą Obelynėje galima lankyti 24 valandas per parą iki gruodžio 1 d.

Zigmo Kalesinsko tekstas ir nuotraukos