Trečiasis sietyno gyvenimas – Babtyno dvare

Di­džiu­lis sie­ty­nas, puo­šęs Sit­kū­nų ra­di­jo sto­ties siųs­tu­vų sa­lę, at­ke­lia­vo į Bab­ty­no dva­ro kluo­ną. Pik­tin­tis ne­ver­tė­tų, mat kluo­nas – ofi­cia­lus sta­ti­nio pa­va­di­ni­mas dva­ro sta­ti­nių do­ku­men­tuo­se. Ši erd­vė jau ne vienus me­tus nau­do­ja­ma kul­tū­ros ren­gi­niams, su­trau­kian­tiems tūks­tan­tį ir dau­giau žiū­ro­vų.

Praė­ju­sią sa­vai­tę Bab­ty­no dva­ro sa­vi­nin­kas Min­dau­gas Šven­to­rai­tis kar­tu su pa­gal­bi­nin­kais jau pa­kė­lė ir pri­tvir­ti­no at­nau­jin­tą, įdo­mią is­to­ri­ją tu­rin­tį ša­ko­tą švies­tu­vą, o vie­na­me iš spa­lį su­pla­nuo­tų ren­gi­nių numaty­tos ir jo krikš­ty­nos.

Nie­kam ne­rei­kė­jo

Tur­būt pa­kau­nė­je ir net Lie­tu­vo­je ne­ras­tu­me žmo­gaus, ne­gir­dė­ju­sio apie Sit­kū­nų ra­di­jo sto­tį. Bū­tent Sitkūnai pir­mie­ji pra­bi­lo 1991 m. sau­sio įvy­kių me­tu, kai dėl vals­ty­bės per­vers­mi­nin­kų veiks­mų nu­trū­ko Lietu­vos ra­di­jo lai­kų trans­lia­ci­ja. Sit­kū­nų ra­di­jo sto­tis pri­si­jun­gė la­bai ope­ra­ty­viai – po 40 se­k. – ir transliaciją tę­sė nuo 3.20 val. iki ry­to, kai dar­bą pe­rė­mė Kau­no stu­di­ja.

2009 m., ma­žė­jant trum­pų­jų ir vi­du­ri­nių­jų ra­di­jo ban­gų trans­lia­ci­jos po­rei­kiui, Lie­tu­vos ra­di­jo trans­lia­ci­ja vidu­ri­nio­sio­mis ban­go­mis bu­vo nu­trauk­ta, o is­to­ri­nį vaid­me­nį su­vai­di­nu­si Sit­kū­nų ra­di­jo sto­tis sa­vo dar­bą ga­lu­ti­nai bai­gė 2017 m.

„Sit­kū­nų ra­di­jo sto­ty­je vi­sa įran­ga iš­jung­ta ir iš­mon­tuo­ta jau tre­ji me­tai, trans­lia­ci­jos per­kel­tos į ki­tas sto­tis, pa­sta­tas sto­vi tuš­čias. Ja­me, bu­vu­sio­je siųs­tu­vų sa­lė­je, li­ko tik sie­ty­nas. Mums rū­pė­jo, kad sie­ty­nas neiškeliau­tų į są­var­ty­ną, o bū­tų nau­do­ja­mas ir lik­tų Kau­no ra­jo­ne. To­kiam no­rui pri­ta­rė ir Lie­tu­vos ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos cent­ro (LRTC) ge­ne­ra­li­nis di­rek­to­rius. Pa­kal­bė­jo­me su Kau­no ra­jo­no me­ru Va­le­ri­ju­mi Ma­kū­nu, ir jis pa­ža­dė­jo su­ras­ti tin­ka­mą vie­tą“, – pa­sa­ko­jo pa­sku­ti­nis Sit­kū­nų ra­di­jo sto­ties di­rek­to­rius, da­bar LRTC tech­ni­nės įran­gos vyr. in­ži­nie­rius Vir­gi­ni­jus Ber­na­to­nis.

„Kau­no ra­jo­ne ieš­ko­jo­me vi­sų įma­no­mų vie­tų. Bu­vo svars­to­ma ga­li­my­bė per­kel­ti sie­ty­ną į Rau­dond­va­rio dva­ro so­dy­bą, į bu­vu­sį žir­gy­ną. Ka­dan­gi čia jau įvy­ku­si re­konst­ruk­ci­ja, ne­ma­tė­me ge­res­nės vie­tos kaip Bab­ty­no dva­ras. Krei­pė­mės į M.Šven­to­rai­tį ir jis su ma­lo­nu­mu priė­mė mū­sų pra­šy­mą“, – pa­sa­ko­jo Kau­no ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja Rū­ta Čer­niaus­kie­nė.

Nors sie­ty­nas yra gra­žus, pa­sak V.Ber­na­to­nio, di­de­lės ver­tės ne­tu­ri, nė­ra an­tik­va­ri­nis. „Ma­nau, kad jis paga­min­tas XX a. Tiks­lių me­tų pa­sa­ky­ti ne­ga­liu, me­ni­nin­kai jo ne­ty­rė, ta­čiau ne­rei­kia bū­ti spe­cia­lis­tu, iš­kart ma­ty­ti, kad tai ge­ro kal­vio ir ki­to na­gin­go žmo­gaus dar­bas“, – sa­kė pa­sku­ti­nis Sit­kū­nų ra­di­jo sto­ties direkto­rius.

Dvi at­si­ra­di­mo ver­si­jos

Yra dvi ver­si­jos, kaip sie­ty­nas ga­lė­jo at­si­ras­ti Sit­kū­nuo­se. Pa­gal vie­ną jų – jis at­ke­lia­vo kar­tu su įran­ga. Ki­ti šal­ti­niai tvir­ti­na, kad bu­vo ras­tas są­var­ty­ne. „Kad ir kaip buvo, sie­ty­ną ant­ram gy­ve­ni­mui pri­kė­lė Sit­kū­nų ra­di­jo sto­ties dar­buo­to­jai, nu­da­žė jį ir nu­la­ka­vo, su­ra­do ir pri­tai­kė nuo ki­tų švies­tu­vų to­kius pat gaub­tus vietoj su­du­žu­sių ar įski­lu­sių“, – pa­sa­ko­jo V.Ber­na­to­nis.

Tre­čią gy­ve­ni­mą di­džiu­liam ka­ban­čiam sie­ty­nui su­tei­kęs M.Šven­to­rai­tis džiau­gė­si, kad jis – pa­ly­gin­ti ge­rai iš­si­lai­kęs, neiš­komp­lek­tuo­tas. „Nuo il­ga­pirš­čių grei­čiau­siai ap­sau­go­jo tai, kad jis ga­na aukš­tai ka­bo­jo, sietyną pa­siek­ti ir nu­ka­bin­ti ne­bu­vo leng­va bei pa­pras­ta. Mums pri­rei­kė 8 m aukš­čio ko­pė­čių. Me­ta­lis­tams jis bū­tų at­ne­šęs ne­ma­žai pi­ni­gė­lių, bet iš­li­ko ne­pa­lies­tas ir iš­gy­ve­no dėl sa­vo ne­pa­sie­kia­mu­mo, – šyp­so­jo­si Bab­ty­no dva­ro sa­vi­nin­kas. – Tar­pu­ka­riu pa­sta­ty­ta Sit­kū­nų ra­di­jo sto­tis bu­vo pa­grin­di­nis in­for­ma­ci­jos šaltinis, o da­bar li­ko tik kaip tech­ni­nis pa­vel­das. Man vi­sai gra­žu, kaip lau­kuo­se va­ka­rais tie bokš­tai švie­čia, bū­tų ge­rai, kad ir jų ne­pri­duo­tų į me­ta­lo su­pirk­tu­vę.“

Ke­ti­na­ma pri­sta­ty­ti gar­siai

Vis dėl­to nau­jam šei­mi­nin­kui te­ko šiek tiek pa­plu­šė­ti prie dva­ran par­ga­ben­to sie­ty­no. „So­vie­ti­nių lai­kų lai­dai bu­vo pro­ble­miš­ki, trum­pai su­jung­ti. Su tais lai­dais bu­vo ką veik­ti – te­ko juos vi­sus iš­nars­ty­ti po vie­ną gyslelę ir su­ver­ti nau­jus. Prie sie­ty­no at­nau­ji­ni­mo pa­dir­bė­jo­me ke­lias die­nas, šiaip jis – svei­kas ir gra­žus daik­tas“, – pa­ti­ki­no M.Šven­to­rai­tis.

„Ma­nau, kad jis čia ka­bos vi­sa­dos, kol aš gy­vas bū­siu, kol sto­vės šis pa­sta­tas. Sie­ty­nas skleis švie­są ne vien tik mums, jis ap­švies čia vyks­tan­čius ren­gi­nius. Ma­nau, kad sie­ty­nas bū­tų ra­dęs ir ki­tą jam de­ra­mą vie­tą, nes di­de­lių ir aukš­tų pa­sta­tų Kau­no ra­jo­ne ne­trūks­ta“, – sam­pro­ta­vo pa­šne­ko­vas.

Nors sie­ty­nas nau­jo­je vie­to­je bu­vo pa­kel­tas ir pri­tvir­tin­tas ty­lo­mis, be po­mpas­ti­kos, jį ke­ti­na­ma me­no mėgė­jams pri­sta­ty­ti gar­siai.

„Krikš­ty­nos jau bū­tų bu­vu­sios, ta­čiau CO­VID-19 su­val­gė ne­ma­žai ren­gi­nių. Ba­lan­džio pra­džio­je bū­tu­me darę kul­tū­ri­nio se­zo­no ati­da­ry­mą, per di­džiu­lę dva­ro šven­tę sie­ty­ną iš­kil­min­gai pa­kė­lę ir pa­krikš­ti­ję, bet koro­na vis­ką ap­ver­tė aukš­tyn ko­jom. Rugp­jū­čio 4-ąją jau star­ta­vo pir­ma­sis kon­cer­tas, šie­met nu­ma­ty­ti dar pen­ki ne­mo­ka­mi ren­gi­niai, per vie­ną jų ir pristatysime sie­ty­ną“, – pla­nais da­li­jo­si dva­ri­nin­kas.

Teksto autorius: Vil­ma Kas­pe­ra­vi­čie­nė, „Kauno diena“