Siekia pakeisti savo gyvenimo scenarijų

Kauno rajono savivaldybė kartu su Marijampolės ir Švenčionių savivaldybėmis dalyvauja Europos komisijos projekte „Individualių paslaugų teikimo sistemos pažeidžiamoms visuomenės grupėms sukūrimas“, kurio tikslas – įvertinti esamą situaciją ir pateikti siūlymus, kaip savivaldybės gali padėti asmenims iš pažeidžiamų visuomenės grupių.

Ieškos sprendimų

Projektas apima tris pažeidžiamiausias grupes: iš įkalinimo įstaigų grįžę asmenys, žmonės su negalia ir globos įstaigas paliekantys jaunuoliai. Trečiadienį Kauno rajono savivaldybėje vyko seminaras, skirtas iš pataisos įstaigų paleidžiamų asmenų tematikai.

Renginyje dalyvavo Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EPBO) ekspertai, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Kalėjimų departamento, nevyriausybinių organizacijų atstovai, socialiniai darbuotojai.

„Antra savaitė iš eilės, kai mūsų savivaldybėje lankosi EPBO ekspertai. Džiugu, kad galime dalyvauti ne viename europiniame projekte, pasisemti žinių, patirties iš kitų šalių. Be to, tokie projektai leidžia mums išsigryninti mūsų krašto problemas ir ieškoti sprendimų. Visuomenės požiūris į pažeidžiamus asmenis nėra palankus, tą mes labai jaučiame. Dažnai gyventojai tiesiog nežino ar neįsigilina į tam tikrus klausimus, kyla bereikalingos baimės. Mūsų darbas – rasti būdų, kaip žmonėms paaiškinti, padėti jiems suprasti ir priimti visus žmones, esančius šalia mūsų, nesvarbu, kad jis kitoks“, – sveikindamas seminaro dalyvius kalbėjo Kauno rajono mero pavaduotojas Paulius Visockas.

Trūksta lankstesnio požiūrio

Seminaro dalyviai pasidalino į atskiras grupes (iš įkalinimo įstaigų grįžę asmenys, NVO atstovai, socialiniai darbuotojai, ministerijos ir savivaldybių darbuotojai), kuriose iš pradžių diskutavo, išsakė savo asmenines patirtis, išsigrynino pagrindinius iššūkius, su kuriais susiduria.

Buvusių kalinių nuomone, didžiausias jiems tenkantis iššūkis – probacijos laikotarpis. Visiems išėjusiems iš įkalinimo įstaigų taikomas vienodas šablonas, t.y. jie kartą per savaitę turi atvykti į probacijos tarnybą ir pasirašyti. Neatsižvelgiama, ar asmuo nuėjo į reabilitacijos kliniką, ar grįžo gyventi pas šeimą, ar gyvena nakvynės namuose. Ši procedūra trukdo ir darbą susiradusiems buvusiems kaliniams, nes jie kiekvieną savaitę turi atsiprašyti iš darbo.

Specialistai pritarė, jog procedūros neadekvačios, trūksta lankstesnio požiūrio, nes kartais probacijos laikotarpis nepadeda integruotis į visuomenę, o priešingai – trukdo, tampa kontrolės mechanizmu.

Visuomenės atstūmimas

Visi seminaro dalyviai vienbalsiai pritarė, kad ši tema mūsų šalyje – didelė stigma, visuomenė bijo, todėl atlikusius bausmę atstumia, nepriima. Per daugiau nei 30 Lietuvos nepriklausomybės metų ši sritis taip ir liko nė kiek nepasikeitusi. Visuomenės požiūris į neįgalius asmenis ar jaunimą iš globos įstaigų pakito kardinaliai, o į kalinius – ne.

Seminare dalyvavęs buvęs kalinys, kuris įkalinimo įstaigoje praleido 14 metų, 10 metų vartojo narkotines medžiagas, prisiminė, kaip pats jautėsi vos išėjęs į laisvę.

„Ėjau prašyti pagalbos, o susidūriau tu tokiu požiūriu, lyg būčiau raupsuotas. Aš norėjau pakeisti savo gyvenimą, man labai padėjo reabilitacijos centras. Išmokė mane bendruomeninio gyvenimo, suteikė reikiamų įgūdžių. Jau 8 metai esu laisvas, turiu šeimą, darbą“, – savo istoriją pasakojo vyras.

Įgūdžių stoka

Dar viena opi problema – pasiruošimas gyventi visuomenėje išėjus iš įkalinimo įstaigos. Jeigu asmuo kalėjime praleido 10 ar daugiau metų, grįžęs į laisvę jis nebežino, kaip elgtis elementariose situacijose.

Įvairių pavyzdžių pateikė ne vienas buvęs kalinys. „Jei asmuo už įvykdytus nusikaltimus į kalėjimą pateko prieš 15 metų, dabar išėjęs jis net nežino, kaip internetu užsisakyti tas tikras paslaugas, kaip naudotis išmaniuoju telefonu. Kalėjime yra kompiuteriai, tačiau juose nėra jokių programų, galima tik žaisti įvairius kompiuterinius žaidimus. Visi prieš patenkant į kalėjimą turėti įgūdžiai dingsta, o ir asmuo grįžta į visiškai pasikeitusį pasaulį“, – dalinosi patirtimis iš įkalinimo įstaigų grįžę asmenys.

Yra nemažai atvejų, kuomet įkalinimo įstaigose asmenys įgyja profesiją ir ten ūkio padaliniuose dirba netgi dešimtmečiais. Tačiau jų darbo stažas nėra skaičiuojamas, tad išėję į laisvę jis neturi jokio sukaupto stažo.

Be to, buvę kaliniai dažniausiai net neturi kur gyventi. Pavyzdžiui, Kauno rajono savivaldybėje nėra tokios vietos, kurioje galėtų apsistoti iš įkalinimo įstaigų grįžę asmenys. Specialistai pabrėžė, kad trūksta tarpinstitucinio ir tarpsektorinio bendradarbiavimo, kvalifikuotų specialistų, kurie mokėtų teikti pagalbą asmenis, kurie išeina į laisvę, netgi empatijos iš darbuotojų, kurie teikia pagalbą buvusiems kaliniams. Tokių asmenų stumdymas iš vienos įstaigos į kitą užkerta kelią iš įkalinimo įstaigų grįžusių asmenų integracijai į visuomenę.