Šiaudinių sodų rišimas – magija, užbūrusi vilkijietį

„Esi jaunas tol, kol dar lieka pirmų kartų”, – taip yra pasakęs grupės „Foje“ įkūrėjas ir vienintelis pastovus narys, solo muzikantas, aktorius, fotografas ir prodiuseris Andrius Mamontovas. „Pirmą kartą gyvenime spaudžiau ranką pirmajai šalies poniai, pirmą kartą duodu ir interviu“, – šypsojosi vilkijietis Vidmantas Urbikas. Senjoras neslepia, kad jam – 77 metai. Abu su žmona Aldona yra Kauno rajono Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) klausytojai, būtent „studentavimas“ dažniausiai ir dovanoja tuos pirmuosius kartus.

Kai balandžio 16 d. Kauno rajone lankėsi Prezidentas Gitanas Nausėda su ponia, Raudondvario pilyje Diana Nausėdienė susitiko su Kauno rajono TAU bendruomene. Dovaną – šiaudinį sodą – pirmajai šalies poniai įteikė būtent Urbikai.

Nors šiaudinius sodus riša Vidmantas, daugiausia apie šį užsiėmimą pasakojo žmona. „Taip yra jau 55-eri metai“, – šypsojosi vyras. Ši veikla senjoro gyvenime yra palyginti nauja.

Suveikė magija

Idėja kurti senovę menančius šiaudinius sodus Aldonos ir Vidmanto Urbikų šeimoje gimė visai netikėtai, prieš penkerius metus apsilankius Kauno rajono TAU organizuotose Zapyškio kultūros centro etnografės Jūratės Bytautės vestose kūrybinėse dirbtuvėse ,,Šiaudinių sodų kūrimo magija“.

„Lektorė į užsiėmimą atsivežė tik šiaudelių, nes patį sodą supakuoti ir saugiai transportuoti yra gana sudėtinga. Ji parodė pirmuosius sodų rišimo žingsnius, pamokė, kaip pagaminti šiaudinių sodų pirmąjį elementą – reketuką. Turbūt ne veltui šios kūrybinės dirbtuvės buvo pavadintos „magiškomis“, nes grįžus namo nepaleido mintis tęsti šių nuostabių gaminių kūrybą“, – patikino V. Urbikas.

Prisimindamas geometrijos ir trigonometrijos žinias, vilkijietis pradėjo kurti projektinius brėžinius, abu su žmona rinko šiaudus, tinkamus gamybai, juos karpė ir spėliojo, ar viskas tikrai pavyks taip, kaip planuota.

Konkurentas – tik krepšinis

Pirmieji „blynai“ neprisvilo. „Vis dėlto, kai pamatome pačius pirmuosius dirbinius, kuriuos visus dovanojome artimiesiems ir bičiuliams, labai nustembame, kokie jie paprasti ir mažučiai“, – prisipažino Aldona.

Tokią šeimos dovaną yra gavę kelios dešimtys žmonių. D. Nausėdienė – pirmasis viešas ir visai Lietuvai žinomas asmuo, kuriam Vilkijos gyventojai ryžosi padovanoti daug simbolinių reikšmių turintį archajišką dirbinį. V. Urbikas savo kūrinių nereklamuoja, nebuvo surengęs parodos. Gal tai bus dar vienas pirmas kartas?

Daugėjant patirties ir įgūdžių, kiekvienas naujas kūrinys yra vis didesnis ir įmantresnis. Šiaudinių sodų rišimas taip įtraukė, kad kiekvienas vakaras, juos kuriant ir planuojant vis naujus modelius, tapo tarsi savotiška šeimos terapija, pamirštant kasdieninius rūpesčius, sudedant į savo kūrinius vien tik teigiamas emocijas.

Sodus riša Vidmantas, Aldona visada stengiasi jį palaikyti, atlikti paruošiamuosius šiaudų darbus, ir, žinoma, vėlų vakarą sutvarkyti darbo kambarį, kuriame gimsta vis naujas kūrinys. Jau kuris laikas Urbikai patys pasirūpina žaliava – sėja ir augina rugius.

Nors pavasario lauko darbai leidžia vis mažiau laiko skirti sodų gamybai, tačiau abu jau planuoja, jog vasaros pabaiga, kuomet ir vėl bus gausu ,,statybinės“ šiaudų medžiagos, taps ir vėl nauju šios šeimos kūrybos etapu.

Vieni žmonės savo kūrinius vertina pernelyg gerai, kiti – realiai, treti yra per daug priekabūs ir kritiški. Vilkijietis savo surištais sodais nesididžiuoja, bet į kiekvieną žiūri su meile. „Kai kūrė pirmuosius ir buvo apsisprendęs, kam juos dovanos, rišdamas galvodavo apie tą žmogų, sudėdavo jam skirtus palinkėjimus“, – apskleidė Aldona.

Ar šiaudinių sodų rišimas nukonkuravęs televizorių? „Galima sakyti – taip, išskyrus krepšinį. Čia jau – šventas reikalas žiūrėti“, – buvo atviras senjoras.

Metalą iškeitė į šiaudus

Paklaustas, kiek laiko užtrunka surišti vieną šiaudinį sodą, V. Urbikas patikino: viskas priklauso nuo jo sudėtingumo. „Ištisai nedirbu, sodyboje darbų pilna, dažniausiai prisėdu tik vakarais ir užtrunku iki vėlumos. O naujo kūrinio vizija dažniausiai gimsta naktį. Dabar jau nedarau brėžinių, rišu iš galvos, mintyse matau būsimą vaizdą“, – pasakojo kūrėjas.

Jo žodžiais, net ir viską gerai apgalvojus pasitaiko, kad rišant pradeda nesisekti ar įsivelia klaida. „Vienas vienintelis netikslumas niekais paverčia visą įdėtą triūsą, viskas privalo būti 100 procentų tiksliai: šiaudų ilgis, pačios geometrinės figūrėlės. Kai nepavyksta, ima piktumas, tenka ardyti. Tada dirbinį atidedu į šalį ir laukiu kol vėl užeis kūrybinė nuotaika“, – atviravo pašnekovas.

Iki pensijos V. Urbikas dirbo su metalu, užsiėmė kalvyste, šiems darbams taip pat reikėjo kūrybinės kibirkštėlės. „Metalas – kieta medžiaga, todėl tapęs senjoru, vyras pasirinko lengviau pasiduodančią“, – šmaikštavo žmona. „Kūjis pasidarė per sunkus, todėl perėjau prie šiaudų“, – juokėsi Vidmantas.

O štai Aldona dirbo farmacininke. Visą gyvenimą praleidus tarp žmonių, vilkijiečiams ir dabar norisi draugijos ir bendravimo. Visa tai jiems suteikia TAU, o kur dar gaunamos žinios!

Komentaras

 Edita Žaromskienė,

Kauno rajono TAU rektorė

Džiaugiuosi, kad Aldona ir Vidmantas Urbikai yra aktyvūs universiteto studentai. Vilkijos fakultete paskaitas jie lanko nuo pat įsikūrimo, t. y., 2015 m. Šeima džiaugiasi turėdama galimybę lankyti paskaitas, bendrauti su bendraamžiais ir turiningai leisti laisvalaikį. Vidmantas kasmet aktyviai dalyvauja TAU protų mūšiuose ir sporto fiestose, drauge su komandos nariais jis ne vieną kartą yra laimėjęs prizines vietas sporto rungtyse. 

Labai džiaugiuosi, kad Kauno rajono TAU studentai nėra tik pasyvūs paskaitų klausytojai, o įgytas ar patobulintas žinias ir įgūdžius pritaiko praktiškai, pradžiugindami ne tik savo šeimos narius, bet ir dovanodami džiaugsmą kitiems. Esu išties dėkinga, nes Urbikai Vidmanto surištą sodą yra padovanoję ir man.

Teksto autorius: Vilma Kasperavičienė, „Kauno diena“

Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos ir Urbikų asmeninio albumo nuotr.

Šio straipsnio publikuoti be „Kauno dienos“ leidimo negalima