Senjorų slauga ir globa: rūpinasi ir savivaldybė, ir bendruomenė

Artimųjų dėmesio ir meilės niekas nepakeis, bet profesionalios slaugos galimybės neabejotinai palengvina pačių senjorų ir jų šeimų kasdienybę. Kauno rajone į tai įtraukiama ir bendruomenė. Mokinių koncertai ir piešiniai dovanų, studentų, specialistų iniciatyvos slaugos, globos įstaigose pasiteisina, o nauda – abipusė.

Mobilios slaugos brigados

Kauno rajonas yra vienas jauniausių pagal gyventojų amžiaus vidurkį Lietuvoje, tačiau ir jo neaplenkė visą Europą kamuojanti senėjimo problema.

Daug garbaus amžiaus žmonių, nemažai iš jų yra vieniši. Jeigu ir turi artimųjų – šie gyvena užsienyje arba patys neturi sveikatos, laiko, galimybių ar įgūdžių, leidžiančių visą parą rūpintis brangiu žmogumi, prikaustytu prie lovos arba vaikštančiu, bet sunkiai besiorientuojančiu.

Nereta situacija – artimieji dirba, augina mažamečius vaikus, tad net ir neįmanoma visą dėmesį skirti vien tik ligos paguldytam giminaičiui. Be to, tokiai priežiūrai būtinos specifinės medicininės, slaugos žinios.

Kauno rajone veikia ne viena įstaiga, teikianti slaugos ir (arba) globos paslaugas. Dalies jų steigėja yra Kauno rajono savivaldybė.

Artimiesiems būna psichologiškai sunku apsispręsti kreiptis pagalbos į slaugos ligoninę. Jie jaučiasi tarsi išduodantys žmogų ar jo atsisakantys, tad iš pradžių bandoma kažkaip susitvarkyti bendromis pastangomis žmogui liekant namuose.

Tokiu atveju į pagalbą ateina Kauno rajono socialinių paslaugų centro darbuotojai. Priklausomai nuo situacijos, tam tikrų paslaugų galima atvykti į patį centrą arba specialistai kelioms valandoms ateina į namus.

Priklausomai nuo ligonio būklės ir poreikių, padedama žmogui įvairiais svarbiais klausimais – palydima į įstaigas, nuperkama produktų ir t.t. Sunkesniais atvejais įsitraukia mobilios slaugos brigados, teikiančios slaugos ir medicininės priežiūros paslaugas namuose tam tikrą valandų skaičių per parą, vardijo Kauno rajono savivaldybės tarybos Socialinių reikalų ir sveikatos komiteto pirmininkas Saulius Davainis, kuris yra ir LSMU Kauno ligoninės Socialinės veiklos skyriaus vadovas.

Jo nuomone, slaugos ir socialinių paslaugų kokybė gerėja, nes daugėja patirties, sveikatos priežiūros ir globos įstaigose įdiegiami įvairūs kokybės vadybos standartai, atsiranda bendradarbiavimas tarp įstaigų.

Žinant paslaugų poreikį galima planuoti. Tai leidžia efektyviau valdyti pacientų srautą – žmonėms tenka trumpiau laukti slaugos, globos paslaugų, palengvinama pacientams ir artimiesiems biurokratinė našta – visa tai koordinuoja socialiniai darbuotojai.

Papildomas impulsas

Ne vienu atveju ateina laikas, kai nusprendžiama pagalbos kreiptis į slaugos klinikas ar ligonines, į globos namus. Sudėtingesniais atvejais, kai būtina ne tik socialinė globa, bet ir nuolatinė sveikatos priežiūra, tenka luktelėti, kol atsiras laisva vieta, nors slaugos įstaigų – daugiau nei kelios ir galima rinktis ne tik esančias Kauno rajone.

Garliavoje veikiančioje Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Kauno ligoninės Slaugos klinikoje, kur teikiamos stacionarinio palaikomojo gydymo ir slaugos, paliatyviosios pagalbos paslaugos, – užpildytos visos vietos. Čia atvykę pacientai gali būti iki 120 kalendorinių dienų – už tiek sumoka Valstybinė ligonių kasa (VLK).

„Mokamų paslaugų neteikiame, nes labai daug laukia nemokamų paslaugų“, – pasakojo Slaugos klinikos vadovė palaikomajam gydymui, slaugai ir paliatyviai pagalbai Lina Urbietė.

Palatoje dažniausiai būna po tris, du arba po vieną pacientą. Daugiausia – po keturis. Pacientų gyvenimo kokybę siekiama pagerinti ir teikiant kineziterapijos, masažo paslaugas, socialinę, dvasinę ir kitokią pagalbą.

Yra personalo iškvietimo sistema, pacientams suteikianti saugumo jausmą. Kiekvienoje palatoje – šildytuvas, tad galima palaikyti individualų šilumos lygį. Hole yra TV zona. Kartą per mėnesį visus norinčius aplanko kunigas, laiko šv.Mišias.

„Galinčių vaikščioti pacientų pastaruoju metu nedaug – dauguma sunkūs ligoniai. Stipresni pacientai, kurių suvokimo funkcijos nėra sutrikusios, mielai dalyvauja knygų skaitymo popietėse. Knygų paskaityti ateina Kauno rajono savivaldybės viešosios bibliotekos atstovai“, – pasakojo L.Urbietė.

Esant saugiai pandeminei situacijai, su veiklomis užsuka Garliavos meno mokyklos mokiniai. Jie klinikoje rengia įvairias parodas, koncertus. Savo piešinius mokiniai dovanoja pacientams, kad šie galėtų pasipuošti savo palatas. Kai saugu, lankosi LSMU, Kauno kolegijos studentai. Pavyzdžiui, prieš Velykas jaunuoliai iš anksto priruošia verbų, jos pašventinamos ir Verbų sekmadienį išdalijamos pacientams.

Prieš šventes, jeigu leidžia epideminė situacija, užsuka mokyklos, ruošiančios kirpėjus ir manikiūrininkus, mokiniai. Jie pagražina pacientus.

„Pacientai labai patenkinti. Atrodytų, kas čia, ligoninėje, matys, kaip atrodai, – svarbu sveikti, bet bendrai savijautai išvaizda labai svarbi. Duoda papildomą impulsą. Pacientai puošiasi prieš lankančius artimuosius. Padedame parinkti drabužius“, – pasakojo L.Urbietė.

Gyvenimas verda

Slaugos ir globos įstaigose dirba užimtumo specialistai. Pacientai įtraukiami į įvairias veiklas, kiek leidžia jų jėgos. Populiariausios veiklos – rankdarbiai, piešimas, mankštos, šokiai, dainavimas, filmuotų, fotografuotų renginių akimirkų peržiūros. S.Davainis minėjo, kad įstaigos sulaukia iniciatyvų ir iš gyvūnų globėjų asociacijų, šios atvyksta aplankyti kartu su augintiniais.

Muniškių globos namų direktorė Irena Augonienė vardijo, kad gyvenimas globos namuose verda. Retai pasitaiko, kad laisva vieta čia pat nebūtų užimta naujo kliento. Kalbant apie gyventojų užimtumą, būna, kad net nėra, kur įterpti kai kurių veiklų, renginių, atvažiuojamųjų koncertų. Praėjusį antradienį kartu su Oninėmis (globos namuose gyvena net penkios Onutės) buvo atšvęsti ir du gimtadieniai. Gimtadieniai su smagiomis ceremonijomis ir specialiomis vaišėmis minimi kartą per mėnesį. „Labai svarbi dalis – šokiai, tačiau ne bet kokie. Nori trankesnės muzikos – širdis niekada nesensta“, – pastebėjo I.Augonienė.

Šių globos namų gyventojai – įvairios sveikatos būklės. Vieni – geresnės fizinės būklės, bet serga demencija, Alzheimeriu, yra ir slaugomų, gulinčių ligonių. Tarp įvairių paslaugų – ir šviesų, kvapų terapija, jau minėtieji masažai. Stipresnės sveikatos gyventojai mėgsta žaisti stalo žaidimus, ypač domino. Per pandemiją labai gelbėjo mokyklų atsiųsti įrašyti koncertai.

Bendruomenės ir savivaldybės pastangomis dėmesiu bandoma apgaubti ir savo namuose gyvenančius senolius. Kauno rajono socialinių paslaugų centro Šeimos gerovės skyriaus Vaikų dienos centro auklėtiniai gamina Kalėdų atvirukus tiek centro paslaugų gavėjams, tiek Kauno rajono senoliams, gaunantiems kalėdinius maisto krepšelius, kurie skirti vyresniems nei 70 metų vienišiems asmenims (arba šeimoms), neturintiems vaikų. Trečiojo amžiaus universiteto studentai prieš Kalėdas organizavo akciją „Šiltos Kalėdos“. Mezgė kojines ir jas dovanojo vienišiems senoliams.

Kardinalios permainos

L.Urbietė džiaugiasi, kad Lietuvoje labai pasikeitęs požiūris į slaugą, socialinę globą. Daugiau dėmesio skiriama žmogiškumui, bendravimui. Pažanga akivaizdi ir kalbant apie turimas priemones, galinčias palengvinti slaugomo žmogaus situaciją, išlaikyti jo orumą, palengvinti priežiūrą.

„Turime beveik viską, ko reikia. Būtų ne pro šalį daugiau modernių funkcinių lovų, bet naudojame ir odą tausojančias valymo servetėles, vartymo paklodes ir t.t. Klijuotės – jau seniai išgyvendintos. Praktiškai pasikeitė viskas iki smulkmenų“, – palygino atstovė.

Ypač pasiteisino personalo iškvietimo sistema. „Karatais stipresni pacientai pasijuokia, kam ji reikalinga – ar nepakanka šaukštu į radiatorių padaužyti. Sistema tikrai labai naudinga, kaip ir interjero pokyčiai: šviesios spalvos, estetiška aplinka.

„Esame atlikę įvairių studijų, bendradarbiaujame su universitetu ir praktiškai esame patvirtinę, dalijamės gerąja patirtimi su kitomis įstaigomis, kaip turėtų atrodyti ligoninės aplinka ir kokie turėtų būti standartai: ką turėtų turėti slaugos ligoninės, kad būtų galima užtikrinti kuo geresnę slaugos kokybę“, – vardijo L.Urbietė.

Anot jos, labai pasiteisino bendradarbiavimas su biblioteka, meno mokykla. Mokiniai pradeda kitaip žiūrėti į pagyvenusius žmones. Apsilankymai ir koncertai yra ir praktika, darbas su auditorija. Vyksta papildomas bendravimas su pacientais, taikoma muzikos terapija. Papildomas socialinis kontaktas padeda nukreipti pacientų mintis nuo kasdienybės, kurioje būna ir skausmo, ir nerimo.

„Mes neturime didelių koncertų salių, negalime visų suvežti į vieną erdvę, ne visi pacientai gali sėdėti, ne visi yra orientuoti, bet atidarome palatų duris, kad gyva muzika, renginio šurmulys bent taip pasiektų visus“, – sakė L.Urbietė.

Dėmesys ir bendravimas

„Visais atvejais žmogui reikalingas dėmesys. Kitas nesugeba to pasakyti, bet matai, kaip reaguoja į dėmesį, į aplinką. Labiausiai džiaugiasi, jeigu kažkas iš artimųjų, draugų užsuka pabendrauti, papasakoja apie namus. Būna, kad ligonis negali kalbėti, bet jis juk girdi, supranta, kas vyksta aplink. Bendravimo visiems labai reikia“, – kalbėjo L.Urbietė.

Karantino metu, kai buvo apribotas lankymas, buvo labai sunku ir vienai, ir kitai pusei –  ir pacientams, ir jų artimiesiems. Klinika organizavo nuotolinius lankymus. Socialinis darbuotojas iš anksto su artimaisiais suderindavo susitikimo laiką, tada suderintu metu paskambindavo. Tokia galimybė pabendrauti vaizdo pokalbiais labai praverčia ir dabar, nes nemažos dalies pacientų artimieji gyvena užsienyje.

Ji neslėpė: neretai pacientai, kad ir kokios geros sąlygos, kokybiška medicininė priežiūra būtų slaugos ligoninėje, čia pakliuvę iš pradžių jaučiasi lyg išmesti iš namų, nereikalingi. Namiškiai, nors sprendimas geriausias abiem pusėms, nes patys fiziškai negali artimajam skirti tiek laiko, tuo labiau neturi tokios kvalifikacijos, techninių galimybių, kokias turi ligoninė, jaučia kaltę.

Abiem pusėms savijautą palengvina bendravimas. „Pacientams reikia dėmesio, pabūti šalia kartu, kad kas papasakotų apie namus: kaip ten vištos, gyvuliukai, šuniukas, kaip anūkai, proanūkiai auga“, – sakė L.Urbietė. Bendravimo trūkumą slaugomiems asmenims padeda užpildyti socialiniai darbuotojai, kiti klinikos darbuotojai, bendruomenės nariai.

Rytas man – nuo mankštos

L.Urbietei pritarė ir senelių globos namų „Rokų gerovė“ direktoriaus pavaduotoja Daiva Grigalė. Bendravimo poreikio, užimtumo užtikrinimas yra ne mažiau svarbus nei fizinės sveikatos priežiūros kokybė. Bendravimas, dėmesys, parodymas, kad žmogus rūpi, daro stebuklus.

„Pasitaiko labai užsisklendusių gyventojų, paskendusių savo problemose. Nieko nenori, niekur nedalyvauja. Į lauką neisiu, valgyti neisiu. Darbuotojai vis tiek jį lanko, pakalbina, stengiasi pabendrauti. Žiūrėk, žmogus jau nedrąsiai išeina į lauką, vėliau prisijungia ir prie kitų, jau po truputį šypsosi, pradeda kalbėtis, pradeda gyventi visavertiškesnį gyvenimą, pasitaiso ir bendra būklė. Jeigu matome, kad savo jėgomis negalime padėti, kviečiamės psichologus, psichiatrus“, – teigė D.Grigalė ir pridūrė, kad tik retais atvejais žmogus atsikrausto be nuoskaudos, kad yra našta, niekam nebereikalingas, bet visa tai pakeičia nuoseklios darbuotojų pastangas, įtraukimas į namų bendruomenę.

Globos namuose „Rokų gerovė“ dirba ir šeimos gydytojas, o ne tik slaugytojai, kineziterapeutai. Aktyvioji dienos dalis prasideda nuo rytinės mankštos. Geru oru ji vyksta lauke. Neprisijungia tik vienas kitas, kuriam neleidžia sveikata (kai kuriems gyventojams teikiamos individualios procedūros).

„Būna, kad nėra nuotaikos mankštai, bet mūsų darbuotojai moka rasti priėjimą prie kiekvieno žmogaus, įkalbinti ateiti pajudėti. Nuotaika po mankštos dažniausiai visiems pagerėja“, – pasakojo D.Grigalė. Po mankštos laukiama tradicija – bendra kavos, arbatos pertraukėlė, pasisėdėjimas susistūmus staliukus. „Vyksta bendravimas. Jeigu bendra kalba nesiriša, darbuotojas anekdotų paskaito, peržvelgia spaudą“, – sakė globos namų atstovė ir išvardijo, kokia veikla galima: nuo bendrų kino filmų peržiūrų, rankdarbių dirbtuvių iki sielovados, mokinių ir kt. koncertų.

Teksto autorius: Jurgita Šakienė, „Kauno diena“

Šio straipsnio publikuoti be „Kauno dienos“ leidimo negalima