Senasis Obelynės paveldo sodas plinta po Kauno rajoną ir Lietuvą

Akademijos bendruomenės iniciatyva gimusi šventė „Auginam Obelynę“ tampa profesoriaus Tado Ivanausko Obelynės sodybos tradicine švente, suburiančia artimiausių seniūnijų gyventojus      bei bendruomenes. Pagrindinis šventės akcentas – obelaičių, įskiepytų iš senojo paveldo prof. T. Ivanausko sodo, sodinukų dovanojimas į šventę susirinkusiems lankytojams.

Bendruomenės iniciatyva virto tradicija

„Įsivaizduok, jei kiekviename kieme augtų po obelį. Obelį iš Tado Ivanausko sodo! – Viskas prasidėjo 2020-aisiais, nuo pokalbio metu su tuometine Akademijos bendruomenės centro pirmininke Daiva Gavrilčike pasakytų šių žodžių.  Drauge augančios bendruomenė ir obelys, mums atrodė labai graži paralelė. Jai pritarė ir Akademijos seniūnas Skirmantas Nominaitis. Akademijos bendruomenė išsyk patikėjo šia mintimi.“ – šventės ištakas prisimena bendruomeninės parduotuvės „LOKALI: made in Akademia“ direktorė Kristina Šiožinienė. Daugelio Akademijoje gimusių iniciatyvų idėjinė autorė ir iniciatorė pasakoja, kad „Pasiruošimo darbai vyko beveik metus, kol galiausiai susitikome šventėje – Obelynėje virėm obuolienę, klausėmės Lietuvių liaudies dainų, šokome, kūrėme rudenines kompozicijas ir buvome kartu! Bet svarbiausia – išsinešėme dalį Akademijos į savo sodus. Kas dabar žino, kaip plačiai paplito Tado Ivanausko surinktos obelų rūšys? Ir kokio dydžio bendruomenę užauginome...“.

Senojo paveldo sodas plinta į vietos bendruomenės kiemus ir Lietuvą

Nuo 2021-ųjų, idėją perėmus Kauno rajono muziejui, „Auginam Obelynę“ tapo tradicine Tado Ivanausko Obelynės sodybos-memorialinio muziejaus švente. Per šį laiką į akademiškių, ringaudiškių ir kitų vietos bei Lietuvos gyventojų kiemus bei sodus iškeliavo 260 obelaičių, įskiepytų iš senojo paveldo prof. T. Ivanausko sodo, sodinukų (2020 m. – 100 vnt., 2021 ir 2022 m.– po 80 vnt.). Šiemet šis skaičius padidės dar šimtu. 

Pasak Kauno rajono muziejaus direktoriaus Zigmo Kalesinsko, „Senasis Obelynės paveldo sodas yra vienas iš 25 Lietuvos ir 22 Latvijos ištyrinėtų senųjų sodų. Senojo paveldo sodas nėra tik      mūsų pačių sugalvotas gražus pavadinimas. 2016–2018 metais vyko tarptautinis projektas „Revival of old traditional fruit and vegetable and ornamental plants and their products: Heritage Gardens Tour“ iš dalies finansuotas Interreg V-A Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programos lėšomis. Projekto veiklų įgyvendinimo metu LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės instituto mokslininkai, 2018 m. tyrinėdami 25 Lietuvos paveldo sodus, „Vilhelminių“ (sin. Kaizeris Vilhelmas) obelų veislę užfiksavo vienintelėje vietoje Lietuvoje – Obelynės vaismedžių sode. Čia auga devyni šios veislės medžiai, o iš viso iki mūsų dienų išlikusiame Obelynės paveldo sode auga 22 veislių obelys. Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro filialo Sodininkystės ir daržininkystės instituto Babtuose mokslininkai nustatė Obelynėje augančių vaismedžių genomus ir šias žinias saugo instituto mokslinių tyrimų bazėje.“

T.Ivanausko sodą liudijančios obelų veislės

Šventėje „Auginam Obelynę“ kasmet dovanojami sodinukai yra išauginti  dr. Kęstučio Malinausko medelyne. „Visa mūsų šeima jaučiasi laiminga ir įkvėpta, nes galime prisidėti prie prof. T. Ivanausko palikimo išsaugojimo, gausinimo ir sklaidos po Kauno kraštą, o gal ir dar toliau. Labai smagu, kad tokie projektai padeda žmonėms pažinti savo istoriją, o tuo pačiu puošti tiek savo namus, tiek ir visų kraštą“ – džiaugiasi dr. Kęstutis Malinauskas ir sutinka papasakoti, kokių veislių obelų sodinukai bus dovanojami šiais metais.

„Rudens dryžuotasis“. Teigiama, kad ši veislė kilusi Baltijos šalyse, galimai Lietuvoje. Paplitusi daugelyje Europos šalių. Tai rudeninė obelų veislė, dar vadinama Grabšteinais. Vaisiai skinami įpusėjus rugsėjui. Saugykloje (+1 +2 C) išsilaiko iki gruodžio. Jie kūgiški arba apvaliai kūgiški su neryškiomis briaunelėmis. Stambesni už vidutinius arba stambūs (140–150 g), saldžiarūgščiai, skanūs, labai sultingi. Odelė vidutinio storio, lygi, padengta vaškiniu sluoksniu, žalsvai geltona su violetiniu atspalviu. Saulės apšviestoje pusėje ryškiai raudoni dryželiai. Minkštimas baltas ar gelsvas, prie odelės rožinis, purus. Vaisiai turi silpną aviečių prieskonį. Vaismedžių vainikas rutuliškas arba plačiai rutuliškas, vidutinio tankumo. Vaismedžiai ištvermingi žiemą. 

„Kaizeris Vilhelmas“. Ši veislė yra datuojama 1875 m.,skirta Vokietijos imperatoriaus ir Prūsijos karaliaus garbei. „Kaizeris Vilhelmas“ yra labai dideli (140–150 g), apvalūs, išskirtinės išvaizdos obuoliai. Tai yra žieminė veislė. Tinkamomis sąlygomis vaisiai išsilaiko iki balandžio mėnesio. Jų odelė žalsvai geltona, padengta raudonai oranžinėmis juostelėmis įsaulyje. Savo išvaizda panašūs į „Auksinį renetą“. Kreminės spalvos minkštimas traškus ir smulkios tekstūros. Šviežiai nuskinti vaisiai turi daugiau sulčių – laikant sausėja. Skonis subalansuotas tarp saldaus, rūgštaus, aštraus ir riešutinio skonio. Vaismedis yra labai atsparus ligoms, todėl labai tinkamas mėgėjiškiems sodams. „Kaizeris Vilhelmas“ visų pirma yra desertinis obuolys, tačiau jis taip pat tinkamas sultims spausti ir pyragams kepti. Derinkite jį su saldžiais kepinių ingredientais: pvz. karamele, medumi, razinomis ir riešutais, arba pikantiškais ingredientais, tokiais kaip kiauliena ir kopūstai vakarienės receptams. 

„Vytis“. Žinoma, kad prof. T. Ivanauskas pats kūrė vaisinių ir uoginių augalų veisles. Apdulkinęs „Lietuvos viunziuro“ obelų veislės žiedus su „Kronselinio“ žiedadulkėmis, mokslininkas gavo vertingą hibridą, kurį pavadino „Vyčiu“. Tai labai skanūs ir dideli (120–150 g) žieminiai obuoliai. Jie šiek tiek pailgi, visiškai geltonos spalvos, puikiai išsilaikantys iki balandžio mėnesiopabaigos. 

 „Melba“ – vasarinė obelų veislė sukurta dar 1898 m. Otavos bandymų stotyje. Vis dar plačiai auginama Amerikoje, daugelyje Europos šalių. Į Lietuvą pateko apie 1930 m. Vainikas rutuliškas, vidutinio tankumo. Obelys vidutinio augumo, žiemą ištvermingos, žydi vidutiniškai anksti, pasodintos derėti pradeda 3–4 metais, derlingos. Obuoliai vidutinio didumo (masė apie 80 g), saldžiarūgščio vyno skonio, apvalūs arba kūgiškai apvalūs, šiek tiek briaunoti. Odelė plona, švelni, geltonai raudona, į saulę atsuktoje pusėje gausu kartais beveik susiliejančių dryželių; padengta rausva apnaša. Vaisiai skinami rugpjūčio pabaigoje. Vaisiai vartojami desertui. Į šalyje auginamų veislių sąrašą įtraukta 1952. 

 „Beržininkų ananasinis“. Ši veislė surasta 1886 m. Beržininkuose (Ingnalinos r.). Ją, kaip nežinomos kilmės sėjinuką surado ir pirmą kartą 1916 m. pomologiškai aprašė prof. Adomas Hrebnickis. Tai labai ankstyva rudeninė veislė. Vaisiai skinami rugpjūčio mėnesio pabaigoje–rugsėjo mėn. pradžioje, vartojami iki gruodžio. Vaisiai labai stambūs, labai skanūs, aromatingi, malonaus rūgščiasaldžio skonio, atsparūs rauplėms. Vaisiai tinka švieži desertui ir perdirbimui. Vaismedžiai ištvermingi žiemą, augūs, todėl pagrinde skiepijami į žemaūgius poskiepius.  

Kad šventės dalyviai galėtų sužinoti, kokio skonio aukščiau išvardintų veislių obuoliai, visi norintieji bus pakviesti į senojo paveldo sodo obuolių degustaciją, kurią ves prof. Tado Ivanausko Obelynės sodybos-memorialinio muziejaus pomologinio dendrologinio rinkinio saugotojas Simonas Stašaitis.

Koks Tadas Ivanauskas buvo vaikystėje?

Nors šventės „Auginam Obelynę“ metu pagrindinis akcentas visada buvo senojo paveldo sodo sodinukų dovanojimas bendruomenės nariams, lankytojų laukia ir daugiau malonių staigmenų. Šiais metais renginį prasidės nuo dar spaustuvės dažais kvepiančios knygelės vaikams „Tadukas, Tadas ir svajonių paukštė“ pristatymo. Knygos autorius – garsus Lietuvos gamtininkas, fotografas, laidų vedėjas ir rašytojas, per savo karjerą parašęs apie 100 knygų, Selemonas Paltanavičius, iliustratorė – Agnė Nananai.

Drauge su Kauno rajono muziejumi parengtoje knygoje, garsaus vaikų rašytojo gamtininko Selemono Paltanavičiaus pasakojimas nukels į XIX a. pabaigą bei XX a. ir supažindins su Tadu Ivanausku. Tai puikus pažintinis pasakojimas ne tik vaikams, bet ir visai šeimai, ieškančiai turiningo laisvalaikio su įtraukiančia ir kupina įdomių žinių apie Lietuvos istoriją knyga.

Rugsėjo 23 d. 13 val. šventėje, ant prof. Tado Ivanausko sodybos laiptų, vyksiančioje diskusijoje kviečiame susitikti su knygos autoriumi Selemonu Paltanavičiumi bei talentinga iliustruotoja Agne Nananai, išgirsti knygos gimimo istoriją, kūrybinį procesą, o panorus – ją įsigyti. Knygos kūrėjus kalbins Kauno rajono muziejaus direktorius Zigmas Kalesinskas. Po susitikimo nuotaikingą popietę mažieji bus pakviesti pratęsti kūrybinėse dirbtuvėse su Agne Nananai.

Dovanojantis medis

Šventę vainikuos Kauno valstybinio lėlių teatro spektaklis „Žalias žalias obuoliukas“. Tai emociškai gilus, prasmingas, nuotaikingas, pasakojimas apie neišmatuojamą medžio meilę mažam berniukui. Anot režisieriaus Arvydo Lebeliūno „Šioje, atrodytų, paprastoje, nepamirštamoje istorijoje atsakymus ras kiekvienas pagal savo amžių ir suvokimą. Spektaklis apie pažinimo džiaugsmą, meilę ir praradimus skirtas visai šeimai: ir mamai, ir tėčiui, ir tarp jų sėdinčiam mažam, „žaliam obuoliukui“. Kauno lėlių teatro aktoriai per lėlę, žaismę ir gyvą bendravimą kviečia žiūrovus į susitikimą su gamtos esybe, per kurią atsiveria visi būties klausimai.

Visa renginio programa:

13:00 val. Knygos vaikams „Tadukas, Tadas ir svajonių paukštė“ pristatymas (dalyviai: knygos autorius Selemonas Paltanavičius, iliustratorė Agnė Nananai, Kauno rajono muziejaus direktorius Zigmas Kalesinskas).

14:00 val. Senojo paveldo sodo obuolių degustacija (veda Simonas Stašaitis) ir kūrybinės dirbtuvės vaikams su menininke Agne Nananai „Susikurk savo svajonių paukštę“.

15:00 val. „Auginam Obelynę 2023“ – obelaičių, įskiepytų iš senojo paveldo sodo dovanojimo akcija.

15:30 val. Dr. Kęstučio Malinausko paskaita apie obelų auginimą ir priežiūrą

16:00 val. Svečiuose Kauno valstybinis lėlių teatras – spektaklis „Žalias žalias Obuoliukas“

Renginio organizatorius: Kauno rajono muziejus.

Draugai ir partneriai: Alma Littera, Kauno valstybinis lėlių teatras, Lokali, NeRestoranas.

Šis renginys – Kauno rajono savivaldybės finansuojamo projektų ciklo „Šiuolaikinės seniūnijos“ dalis.

Alinos Butrimės nuotr.