Šventiškai paminėtos Vilkijos bažnyčios statytojo S. Bačkio gimimo metinės

Sekmadienį Vilkijos bendruomenė šventė Vilkijos šv. Jurgio parapijos bažnyčios statytojo kunigo Stanislovo Bačkio 155-ąsias gimimo metines.

Diena neeilinė, tad ir aukojamos šv. Mišios buvo unikalios – pirmą kartą Vilkijos parapijos istorijoje bažnyčioje mišias aukojo tokio aukšto rango dvasininkas, kardinolas, Jo Eminencija Audrys Juozas Bačkis.

„Vilkija yra man labai brangi vieta, čia mano giminės šaknys. Kunigas S. Bačkis buvo mano senelio brolis. Apie jį man daug pasakojo mano tėvelis“, – pasakojo kardinolas.

Taip sutapo, kad šventinės mišios vyko, kuomet visi katalikai švenčia Kristaus žengimą į dangų.

„Šiandien džiaugsmo ir vilties diena. Mūsų gyvenimas nesibaigia žemėje, tai tik mūsų ilga kelionė į dangų. Turime du gyvenimus: tikėjimo (žemėje) ir regėjimo (danguje). Visi mūsų darbai žemėje atveda mus link tikslo – gyvenimo amžinybėje“, – savo pamoksle į tikinčiuosius kreipėsi kardinolas A. J. Bačkis.

Šia proga Vilkijos šv. Jurgio parapiją ir bažnyčios kleboną Liną Šipavičių pasveikino ir Kauno rajono meras Valerijus Makūnas.

„Kai gyvenimą kuriame ant tvirtų pamatų, tuomet turime į ką atsiremti, didžiuotis. Mūsų kraštietis S. Bačkis buvo išskirtinė asmenybė, kurį iki šiol prisimename dėl jo nuveiktų darbų, dėl jo palikimo. Kartu su bendruomene jis sukūrė šiuos Dievo namus, kuriuose randame ir atrandame dvasingumą, ramybę, viltį, susitaikymą. Jis būrė bendruomenę, puoselėjo patriotiškumą ir lietuvybę. Džiaugiuosi, kad Vilkijos bažnyčios klebonas L. Šipavičius tęsia gražias S. Bačkio tradicijas“, – šventės metu kalbėjo meras V. Makūnas.

Po šv. Mišių buvo prisiminta plati ir įdomi kunigo biografija, nuveikti jo darbai.

Kunigas S. Bačkis gimė 1866 m. gegužės 14 d. Pantakonių kaime, Joniškėlio parapijoje, 1887 m. įstojo į kunigų seminariją, o Vilkijos parapijos klebonu buvo paskirtas 1906 m.

1906 m. atėjęs klebonauti rado pradėtą statyti bažnyčią, bet ir tuščią bažnyčios kasą. Supratęs, jog bažnyčios statybai nėra lėšų, ėmė ūkininkauti. Gretimuose Jaučakių ir Vilkijos kaimuose įkūrė plytines. Valstiečiai patys kasė molį, rankiojo iš jo kalkakmenis, masę mynė kojomis ir arkliais, degė plytas, jas ant pečių nešiojo pastoliais. Žmonės dirbo veltui. Atsirado ir rėmėjų: prie bažnyčios statybos rinkliavomis nemažai prisidėjo J. Tumas-Vaižgantas, Maironis, Antanas Smetona ir kiti. Iš brolio gavęs nemažą palikimą, S. Bačkis ir pats finansavo bažnyčios statybas, savo lėšomis pastatė mūrinę kleboniją. Dabar joje – Vilkijos ir palaikomojo gydymo ligoninė.

Energingo ir sumanaus klebono dėka 1908 m. rugsėjo 21 d. įvyko naujai pastatytos bažnyčios šventinimo iškilmės, nors darbai dar nebuvo visiškai baigti.

Klebono St. Bačkio dėka bažnyčia buvo pastatyta ir išsaugota Pirmojo pasaulinio karo metu. Išsaugota nuo sunaikinimo Vilkijos bažnyčia 1920 m. gegužės 18d. buvo konsekruota (t. y., buvo pašventinta bažnyčia, altoriai, varpas ir liturginiai indai). Į didįjį altorių buvo įdėtos šventųjų relikvijos ir suteikti atlaidai kasmet minint bažnyčios konsekravimo metines. 1993 m. į Lietuvos kultūros vertybių registrą įrašyti bažnyčioje esantis unikalus klauptas ir paveikslai „Nukryžiuotasis“ bei „Šventoji šeima“.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kun. S. Bačkis aktyviai dalyvavo kuriant Vilkijos šaulių būrį, policiją, reiškėsi vietos savivaldos kūrime, ragino vilkijiečius savanorius ginti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Jis – vienas Vilkijos progimnazijos organizatorių. Trūkstant mokytojų, dėstė tikybą, vokiečių kalbą, mandagumą ir net gimnastiką.

Kun. S. Bačkis buvo unikalios atminties ir nepaprastų gabumų žmogus. Turėjo didelį parapijiečių pasitikėjimą, tvarkė plačius finansinius reikalus, pas save laikė didžiąją dalį parapijiečių santaupų.

Mirė 1930 m. lapkričio 29 d. Vilkijoje. Buvo palaidotas Vilkijos bažnyčios šventoriuje išmūrytame rūsyje.