Daina vienija ir stiprina bendruomenes

„Žmogų daina gydo, stiprina, ugdo bendruomeniškumą“, – sako jau du dešimtmečius Samylų seniūnijos folkloro ansamblyje „Samylų senolės“ dainuojanti Vida Kriščiūnienė.

Praėjusį savaitgalį gražiu koncertu Šlienavoje, Samylų kultūros centro kieme, surengtas jubiliejui skirtas muzikinis spektaklis „Marios seka pasaką“. Dalyvavo ne tik „Samylų senolių“ dainininkės, bet ir to paties kultūros centro bei Šlienavos pagrindinės mokyklos jaunieji dainorėliai. Spektaklio dalyvius sveikino žinoma Lietuvos etnografinių tradicijų puoselėtoja dr. Loreta Sungailienė, Kauno rajono savivaldybės, seniūnijos bendruomenių atstovai, kitų seniūnijų kultūros entuziastai.

Dainos terapija

Pasak V. Kriščiūnienės, daina padėjo apylinkių gyventojams ištverti tėviškių netektis, kai prieš šešis dešimtmečius buvo užtvenktas Nemunas, iš Kauno marių dugno iškeldinus 35 kaimus ir 721 sodybą. Prarastąsias tėviškes menančios ir dainavimo tradiciją puoselėjančios moterys prieš du dešimtmečius susibūrė į folkloro ansamblį, stengiasi krašto dainų išmokyti savo anūkus, vietos moksleivius, jaunimą, nors daug kam atrodo, kad šiandien tai neįmanoma misija. V. Kriščiūnienė didžiuojasi savo anūku, žinomu dainininku Vaidu Baumila ir sako, kad dainos tradicija šalyje gyvuos ir ateityje.

Neseniai „Samylų senolių“ kolektyvui už Kauno marių dugne nuskendusių kaimų tautosakos ir papročių puoselėjimą bei populiarinimą pripažintas UNESCO Nacionalinės nematerialaus kultūros paveldo vertybės statusas.

Pasak Samylų kultūros centro folkloro ansamblio vadovės Gražinos Gutmanienės, „Samylų senolės“, kaip ir neformali „dugniečių“ bendruomenė, susikūrė iš nostalgijos prarastoms tėviškėms, kai prieš šešis dešimtmečius, statant Kauno hidroelektrinę, buvo užlieti Nemuno slėnyje buvę kaimai. Jų gyventojams valstybė kompensavo materialinius nuostolius, dvasinius praradimus nurašant šviesios ateities sąskaita. Tik Atgimimo aušroje užlietų kaimų gyventojai suskato paminėti, pagerbti savo tėviškių istoriją. Netoli Pakalniškių piliakalnio, Vaišvydavos kaime (dabar – Kauno miesto teritorija), 1989 m. spalio 22 d. buvo pašventintas kauniečio tautodailininko Viktoro Žilinsko darbo kryžius – „Laiminantis Kristus“, skirtas 1959 m. Kauno mariose užlietiems Pakalniškių, Šilėnų, Kampiškių, Dvareliškių ir Mozūrų kaimams atminti.

Vėliau Kauno marių dugne paliktų savo tėviškių istorija pradėjo domėtis visoje šalyje gyvenantieji „dugniečių“ palikuoniai. Iš archyvų plaukė žinios apie marių paliestąsias vietoves. Antai Šlienava pirmąkart istorijoje paminėta 1387 m., Vaišvydava – 1384 m., Rumšiškės – 1381 m., Darsūniškis – 1371 m. Šios gyvenvietės su savo pilimis buvo strategiškai svarbios iki pat Žalgirio mūšio 1410 m. Nemunas tuo laiku buvo pagrindinė transporto magistralė – žemyn plaukė sieliai ir eksporto prekės (vaškas, kailiai), į aukštupį plukdytos prekės iš Vakarų Europos.

Pasak G. Gutmanienės, tautosakos tyrinėtojai pastebi, kad senosios liaudies dainos labai niūrios ir skausmingos, nes pagrindine Lietuvos upe ėjo ir kryžiuočių keliai, karų netrūko iki pat XX a. vidurio.

Įvertintas kultūros paveldas

Šį pavasarį „Samylų senolių“ ansamblis buvo pagerbtas Vilniaus rotušėje, jam įteiktas sertifikatas už tai, kad į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą įtrauktos „Dainos iš marių dugno“. Apdovanojimą ansamblio dalyvei V. Kriščiūnienei įteikė jos anūkas, dainininkas V. Baumila. Jo teigimu, tai, kad užtvenkto Nemuno vandens paskandintų kaimų dainavimo tradicija pateko į šį sąvadą, didžiąja dalimi yra Samylų kultūros centro etnografės G. Gutmanienės nuopelnas. Ji kartu su Samylų kultūros centro vadove Jolanta Sidabriene 20 metų rinko šiems kaimams buvusias būdingas dainas, vėliau G. Gutmanienė parengė jų aprašą ir pateikė Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvado ekspertams. Abi kultūros darbuotojos aplankė nemažai Samylų ir jų apylinkių gyventojų, į diktofoną įrašė šešias dešimtis vyresnio amžiaus žmonių padainuotų jų užlietam kaimui būdingų dainų. Reikėjo ir patikrinti, ar tos dainos – tikrai iš ten.

Vėliau autentiškos Kauno marių dugno dainos buvo išleistos dviejose kompaktinėse plokštelėse. Pasak G. Gutmanienės, ansamblyje „Samylų senolės“ dainuoja moterys, kilusios iš pastačius Kauno HE užlietų kaimų. Jos atsivedė savo anūkus, prisijungė ir apylinkėse gyvenančios jaunos šeimos. Svarbu, kad vaikai dainuoja kartu su senolėmis. Iš knygelių vaikus mokyti dainuoti labai sunku. Kai kartu dainuoja senolės, jie mato pavyzdį, girdi ir tiesiogiai perima ne tik visus melodijos išvinguriavimus, bet ir emociją, natūraliai išmoksta žodžius. Aštuoniose gyvenvietėse prie Kauno marių įsikūrusi Samylų bendruomenė, senieji jos gyventojai čia atsikėlė iš Nemuno vandeniu užlietų kaimų, 1959 m. pastačius Kauno hidroelektrinę. Jų prisiminimuose vis dar gyva gimtųjų Šilėnų, Dvareliškių, Raguolių, Žiegždrių, Mozūrų, Dobilijos ir kitų kaimų gyvensenos atmintis, pagarba seniesiems papročiams, tautosakai.

Prikeltos tradicijos

Pasak G. Gutmanienės, į naujas gyvenvietes atsineštą „dugniečių“ dainavimo tradiciją nuo 1999 m. fiksuoja ir jos išsaugojimu rūpinasi Samylų kultūros centro darbuotojai, folkloro ansamblis „Samylų senolės“, visa seniūnijos bendruomenė. Jau Anapilin iškeliavusios ir dabartinės dainininkės žinojusios ir tebedainuoja įvairios gyvenimo paskirties senąsias ir vėlyvesnes dainas – vestuvių, jaunimo-meilės, krikštynų, vaišių, šeimos, darbo, karo ir kitas.

Pasak „Samylų senolių“ 20-mečio šventėje dalyvavusios etnografės dr. L. Sungailienės, ansamblio dainavimo tradicijoje susipynę Aukštaitijos, Dzūkijos ir Suvalkijos etnografinių regionų muzikiniai dialektai, sukuriantys savitą dainų atlikimo estetiką. Daugiabalsių dainų atlikimas pasižymi skambiu, darniu ansambliu, melodijų išdainavimas tikslus, konkretus, tolygus, ryški dainos teksto ištarmė. Namų ruošos darbų, šeimos, meilės dainos atliekamos ramiai, lygiai, o apeiginės vestuvių, lauko darbų, karo – dinamiškiau, garsiau, plačiau. Klausant moterų dainavimo atrodo, kad daina skamba „kaip iš vienos burnos“ – dainininkės vienodai jaučia garso stiprumą, dainos prigimtinį melodingumą, tėkmę, artikuliaciją, muzikinius ir prasminius akcentus. Melodijų vingrumu, savita metroritmika išsiskiria senosios vienbalsės dainos.

Pasak Samylų kultūros centro vadovės J. Sidabrienės, seniūnijoje nuolat vyksta meninės, edukacinės veiklos, todėl jau kelios Samylų bendruomenės kartos perima ir plėtoja dainų iš marių dugno tradiciją. Ji pateikiama kartu su gausiai užfiksuotais vestuvių, darbo papročiais, gyvomis kulinarinio paveldo tradicijomis. Visa tai padeda bendruomenei pajusti ir visuomenei parodyti Samylų krašto kultūrinį tapatumą bei išskirtinumą. Tradiciniu tapęs renginys ant Kauno marių kranto „Pėdos marių dugne“. Vasarą vainikuojanti rugpjūčio pabaigos šventė kiekvienais metais pristato naują projektą. Renginiai prie lietuviška Atlantida vadinamųjų Kauno marių kasmet sulaukia vis daugiau lankytojų, svečių, atrandančių savo senolių tautosaką, papročius, tradicijas. Vienais metais „Pėdos marių dugne“ pristatė šiaudų kaimą, kitais – senovinį turgų, kaimiečių vestuves, Nemuno sielininkus, legendų misteriją. Kasmet Samylų kultūros centro renginį papildo žinomos Kauno rajono ir šalies muzikos grupės, ansambliai, dainininkai ir aktoriai. Ypač daug optimizmo Samylų seniūnijos bendruomenei kelia gausėjanti švenčių dalyvių auditorija. Šeimos su vaikais ne tik susipažįsta su senaisiais kaimiečių muzikavimo papročiais, bet ir verslais, amatais, kulinariniu paveldu. Šventes visuomet remia Kauno rajono savivaldybės meras Valerijus Makūnas, Margininkų k. ūkininkas ir Kauno rajono tarybos narys Audrius Banionis, Dubravos miškininkai, Kauno marių regioninio parko administracija. Folkloro ansamblio „Samylų senolės“ jubiliejaus šventėje „Marios seka pasaką“ taip pat netrūko rėmėjų ir sveikintojų. Iškilmių pabaigą vainikavo trumpas, bet gaivus lietutis, tiek pat brangus, kaip ir susirinkusių žmonių bendrystės dovana.