Socialiniu būstu paversti rūmai Paudauguvėlėje vėl atgavo pirmykštį spindesį

Atnaujintų kultūros paveldo objektų sąrašas pakaunėje pasipildė dar vienu – Padauguvėlės dvaru. Jo savininkė – kostiumo dizainerė, KRISTI ANDRESS mados namų įkūrėja, Andriaus Sergejenko į Lietuvą atvežtos Savile Row kostiumų kultūros ir filosofijos tesėja ir puoselėtoja Kristina Kalinauskaitė. Ji „Kauno dienai“ atvirai papasakojo su kokias iššūkiais teko susidurti renovuojant istorinį pastatą, kokią įsivaizduoja dvaro ateitį.

– Gal dabar savo prisistatymą jau norisi papildyti dar vienu žodeliu – dvarininkė?

– Kad ir kaip iškiliai beskambėtų šis žodis istorine prasme, šių dienų kontekste jis turi visai kitą prasmę. Šių dienų dvarų savininkus laikyčiau idealistais ir altruistais. Kultūros paveldo objekto įsigijimą, renovaciją siečiau su milžiniška atsakomybe, atsidavimu, begaline kantrybe. Visi procesai reikalauja tiek daug dėmesio, kad tai tampa tarsi gyvenimo būdu. Į tai tenka pasinerti visa galva, nuolat ieškoti, domėtis, konsultuotis, atiduoti visą save. 

Seno dvaro gaivinimas yra ne tik drąsus žingsnis, bet ir labai auginanti kelionė visomis prasmėmis. Dešimtis kartų teko perlipti per save, įveikti savo baimes, žingsnis po žingsnio peržengti savo galimybių ribas. Pasitelkdavau visą savo kūrybiškumą ne tik sprendimuose, kurie reikalavo estetinės pajautos, bet ir labai techniniuose dalykuose, kuriuose ekspertai kartais jau nuleisdavo rankas. Šioje kelionėje turėjau daug palaikančių ir prisidedančių žmonių, esu labai dėkinga Kauno rajono merui Valerijui Makūnui ir jo komandai už pagalbą nesibaigiančių dokumentų tvarkymo procesuose. Taip pat architektei, interjero kūrėjai, tapytojai Jurgitai Nakos, kuri pastaruosius dvejus metus stipriai prisidėjo prie vizualinių sprendinių.

– Kokia yra Padauguvėlės dvaro įsigijimo istorija, gal dairėtės ir į kitus dvarus, prieš kiek laiko jis tapo jūsų nuosavybe, kas lėmė tokį sprendimą? 

– Gyvendami ir dirbdami Kauno senamiestyje, atėjus vasarai, pajusdavome didžiulį norą būti arčiau Lietuvos gamtos. Vasaros čia nuostabios, todėl pradėjome dairytis savaitgalio namų-sodybos pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Kauno. Paieškos truko porą metų ir buvo bevaisės, tad nutarėme išplėsti jų zoną, prijungėme kelias teritorijas aplink Kauną ir taip iškart pastebėjome buto istoriniame pastate pardavimo skelbimą. Susidomėjome. Sėdome į automobilį ir jau artėdama prie galutinio taško, laukuose, virš medžių viršūnių pamačiau kyšant karūną raudonų plytų šone. Atsisukau į vyrą ir pasakiau: radome! 

Nors pastatas buvo visiškai apleistas, dalis jo – degusi, įgriuvusi, teritorija paversta sąvartynu, kuris buvo tankiai apaugęs aukštais spygliuotais krūmynais, aš ten įžvelgiau tik absoliutų grožį ir tikrumą.  Taip viskas ir prasidėjo. Žingsnis po žingsnio, darėme tyrimus, rinkome informaciją, ieškojome kitų butų, žemių savininkų ir iš lėto klijavome visas sovietmečiu išparceliuotas dvaro dalis į bendrą visumą. 

– Kiek laiko truko dvaro atnaujinimas? Ar jau procesą galima vadinti baigtiniu?

– Procesas vyksta jau ne vienus metus, tebesitęsia ir gal net niekada nebus visiškai iki galo baigtas. Juk dvaras yra gyvas organizmas, kuriam reikalingas nuolatinis dėmesys ir puoselėjimas.

– Kas atnaujinant buvo sunkiausia, sudėtingiausia? Apskritai, kokią koncepciją rinkotės?

– Sudėtingiausia buvo rasti tinkamus techninius sprendimus, kurie nepakenkų pastato autentikai, kuriai mes skyrėme prioritetą, tad nuolat tekdavo ieškoti kompromisų. Koncepciją padiktavo pats pastatas, tiesiog bandėme jį pajausti ir atskleisti. Atėjus kovido karantinui, savo rankomis atnaujinome ir gyvenimui pritaikėme vieną pastato dalį, kuri buvo mažiausiai apleista, tačiau sutvarkyta pagal „euro remonto“ supratimą: aukštos lubos pažemintos kabančiomis lubomis iš putplasčio lentelių, sienos išklijuotos tapetais, gipsu. Visa tai nuėmėme, atvėrėme autentiškas sienas, atnaujinome grindis, lubas, vonios kambarį, virtuvę, atsivežėme baldus, savo knygų biblioteką ir gyvenome ten abu karantinus. Šitas laikas mums leido pajausti pastatą, jo energetiką ir absoliučiai pakeitė mūsų pirminę projekto viziją. 

Ten praleistas laikas padiktavo visus atsakymus: savo buvimu patyrėme, kur leidžiasi saulė, kur teka, kaip keičiasi apšvietimas dienos metu, kur geriausia vieta atsipalaiduoti ir pailsėti, o kur esi labiausiai kūrybiškas ir racionalus, kokios atsiveria sienų spalvos ir kaip jos veikia erdvėje. 

– Kas atnaujintame dvare jums pačiai labiausiai patinka?

– Jo autentiškumas, tikrumas, jame labai aiškiai suvoki laiko tėkmę, o kartu – ir buvimą akimirkoje, gyvenimo trapumą ir galybę, didingumą ir paprastumą. Dvare nuostabūs saulėlydžiai, kurie persmelkia visus pastato langus ir oranžiniai spinduliai perveria jį kiaurai. Saulei besileidžiant už pastato, gali stebėti saulėlydį stovėdamas lauke kitoje pusėje – jis matomas per visus langus ir tarsi perskrodžia pastatą. Anksčiau nebuvau mačiusi nieko panašaus. Tai yra kažkas ypatingo ir magiško.

– Kokia bus dvaro paskirtis: jūsų gyvenimo vieta, ar jis taps atviras visuomenei?

– Šiuo metu dvaras yra renovacijos procese ir būtent tam esu sutelkusi visą dėmesį. Tačiau džiaugiuosi atvėrusi jo duris kultūrai ir tą planuoju vis plačiau daryti ateityje. Dvare jau buvo surengta Jurgitos Nakos tapybos darbų paroda, birželio 21d. vyks unikalios instrumentinės grupės SUBTÌLUS koncertas. Manau, kad tai bus puiki proga patirti ne tik unikalų skambesį, bet ir susipažinti su renovuotomis pastato erdvėmis. Neabejoju, kad „subtiliečiai“ dvaro erdves nuspalvins naujomis spalvomis ir pripildys nepatirtos energijos.

– Kokia šio dvaro istorija?

– Vieta priklausė Jonui Benediktui Tiškevičiui, paskutiniam Raudondvario dvaro paveldėtojui, kuris šiuos namus XIX a. pab.-XX a. pr. pasistatė kaip savaitgalio poilsio ir medžioklės vilą. Tai žymi ant arklidės fasado išmūryti inicialai „B. T.“, taip pat yra išlikęs akmeninio Tiškevičių herbo fragmentas. Dvaro rūmuose pokariu veikė aštuonmetė mokykla, tuo metu pristatytas priestatas, vėliau rūmai paversti daugiabučiu gyvenamu namu – socialiniais būstais.

– Sakoma, kad visi dvarai turi savo vaiduoklį. Ar toks yra ir jūsiškyje?

– Šis pastatas turi patį ryškiausią vaiduoklį, kiekvienam labai asmenišką: jame būdamas neišvengiamai patiri susitikimą su savimi. Daugeliui mūsų tai yra didžiausias ir tikriausias vaiduoklis.

Komentaras

Rūta Černiauskienė,

Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja

Prieš keletą metų, kai gyvenantys savininkai ketino parduoti savo būstą, esantį dvaro rūmų dalyje, nerimavo, ar būsimi naujieji savininkai jo nenugriaus, ar, kiek įmanoma, išlaikys autentiškumą, raminau, kad tikrai būsimi pirkėjai labai geranoriški ir žinantys dvaro subtilybes, maksimaliai viską išsaugos.

Dabar, kai savininkė pakvietė apžiūrėti naujam gyvenimui prikeltus rūmus, buvau ne tik maloniai nustebinta. Tiksliau – rezultatas pranoko bet kokius lūkesčius: sienos atidengtos, puikiai pritaikytos patalpos, erdvės apstatytos tikrais baldais, iki detalių išieškotas kiekvienas pastato kampelis. Kadangi čia ne kartą teko lankytis renovacijos metu, visuomet galvodavau, kaip gerai būtų, jei šiam perlui atsirastų žmonės, suprantantys ir žinantys tikrąją jo  vertę. Džiaugiuosi, kad yra žmonių, suvokiančių, kas yra kultūros paveldas ir pagarba jam.

Kiekvienas dvaras yra itin svarbus, ypač vietos gyventojams, todėl nuoširdžiai tikimės, kad dvaro savininkė atvers erdves apžiūrai ne tik pažįstamiems, draugams, bet ir vietos bei pakaunės bendruomenei. Tai puiki erdvė edukacijoms, plenerams, koncertams, kas ir buvo dvarų kultūros dalis. Tikiuosi, kad tai bus dar viena puiki kultūrinė erdvė Kauno rajone. Savininkei Kristinai noriu nuoširdžiai padėkoti už jos nuoširdžią pagarbą istorijai, estetikai ir palinkėti, kad jos atsakingas požiūris, vidinė ir išorinė kultūra išliktų ir ateityje.

Teksto autorius: Vilma Kasperavičienė, „Kauno diena“

Jonės Kinderytės ir Kristinos Kalinauskaitės asmeninio albumo nuotr.

Šio straipsnio publikuoti be „Kauno dienos“ leidimo negalima