Pokalbis apie pirmąjį Lietuvos laisvės dešimtmetį

Karštą liepos 4-osios vakarą erdvioje ir kondicionierių gaiviai vėsinamoje bibliotekos konferencijų salėje svečiavęsis žurnalistas, rašytojas Andrius Užkalnis sakė prisimenantis prieš dešimt metų įvykusį pirmą savo apsilankymą Kauno rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje – tąsyk jis buvęs „šviežiai iškeptas“ autorius, parašęs pirmąją savo knygą „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“. Nuo to laiko dienos šviesą išvydo dar 8 knygos.

Šio susitikimo temų spektras buvo itin platus. Aptartas naujausios Andriaus Užkalnio knygos „Trečioji evangelija: griūtis ir laisvė“ objektas – lietuvių gyvenimo formos pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu (1990–2000).

Autorius pabrėžė, jog visuomet jo dėmesio centre yra žmonės, nes norint atskleisti tam tikro istorinio laikotarpio specifiškumą ir esmę svarbiausias yra žmonių bendrabūvis, o ne architektūra ar kiti pavidalai. A.Užkalnis išvardijo daugybę užmarštin jau grimztančių anuometinio gyvenimo detalių ir atskleidė savo kūrybinių sumanymų tąsą – teigė ketinantis aprašyti kitą Lietuvos nepriklausomo gyvenimo dešimtmetį (2000–2010), nes ir to laikotarpio kasdienybės realijos jau didele dalimi yra pamirštamos. O tai, pasak autoriaus, yra aiškus ženklas, jog privalu jas užfiksuoti rašytine forma.

Kauno rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje gausiai susirinkusiai publikai A. Užkalnis daug pasakojo apie įvairialypes savo veiklas: pirmiausia – apie rašymą ir netgi pateikė sėkmingų knygų „receptų“; paskui – apie maistą, deja, receptų nepateikė; aptarė olfaktorijos (kvapų meno) magišką trauką; vėl grįžo prie rašymo temos, tik šįkart žurnalistiniu rakursu: prelegentas aiškiais ir konkrečiais pavyzdžiais parodė, kodėl šiuolaikinė žiniasklaida yra tokia, kokia yra, – besivaikanti skandalų, kiršinanti visuomenę, kurianti negatyvų informacinį triukšmą, siekianti kiekybės ir nebevertinanti kokybės.

Andrius Užkalnis prisipažino retai rengiantis susitikimus vasarą dėl mažesnio publikos srauto, tačiau šiuo renginiu esąs patenkintas. Prelegentas džiaugėsi galėdamas pavadinti Garliavą ir jos apylinkes „užkalnizmo centru“, esą čia visur „plevena Užkalnio dvasia“.