Per pakaunę ritasi gerumo, užuojautos ir pagalbos banga

Gerumo, užuojautos ir pagalbos banga už laisvę kovojančiai Ukrainai ir toliau ritasi per pakaunę. Kauno rajono savivaldybė sulaukia vis daugiau norinčiųjų padėti skambučių. Kreipiasi įmonės ir pavieniai asmenys, aukoja darbužius, medicininius reikmenis, higienos priemones, maisto produktus, pinigus, siūlosi apgyvendinti ar priimti į darbą karo pabėgėlius. „Kauno diena“ pasidomėjo, kaip sekasi tiems, kurie pirmieji pakaunėje ištiesė pagalbos ranką.

Sprendimą priėmė automatiškai

Karmėlavos seniūnijoje gyvenanti Mačiulių šeima yra pirmoji Kauno rajone, priėmusi karo pabėgėlius. „Sprendimą priėmiau automatiškai, negalvodama, nes žinau, kad reikia padėti. Taip ir pasakiau vaikams. Aš pati esu tremtinė. Jeigu ne rusė babuška, jos geranoriškumas ir pagalba, gal būtume ir neišlikę“, – sakė Marytė Mačiulienė, prieš metus, kovo 11-ąją mirusio Kauno rajono savivaldybės tarybos nario, Valstybinių miškų urėdijos Dubravos regioninio padalinio Karmėlavos girininkijos girininko ir vietos bendruomenės lyderio Jono Mačiulio žmona, garsaus krepšininko ir šaunios dukros mama.

Pirmoji moteris – medikė Lesė su vienuolikamete dukra ir dviem draugės vaikais Karmėlavos seniūnijoje apsigyveno vasario 26-iosios vakare. Tiesa, kovo 2 d. tuos du kitos šeimos vaikučius Mačiulių pažįstami, kurie važiavo į Italiją, išgabeno pas ten gyvenantį mažylių senelį.

„Kovo 5 d. sūnus Jonas padėjo nuvežti „Gijos“ klinikos ir jonaviečių paaukotą labdarą: pilną autobusiuką medicinos pagalbos reikmenų ir sauskelnių vaikų globos namas. Iš Varšuvos jis grįžo su Lesės drauge Alisija ir trimis jos vaikais. Ši moteris – našlė, vyras žuvo 2015 m. kovodamas už Ukrainos laisvę, kai ji laukėsi jauniausio vaiko“, – pasakojo M.Mačiulienė.

Priglobtoms moterims su trimis mergaitėmis M.Mačiulienės dukra Jūratė užleido tame pačiame kieme esantį dviejų kambarių ir virtuvės namelį, o pati su sūnumi Pijumi persikraustė pas mamą. „Daug bendraujame su ukrainietėmis, viskuo dalijamės, pradžioje maitinome, dabar jos jau pačios gaminasi maistą. Jonas pripirko gėlių ir pasveikino moteris. Dabar Karmėlavos seniūnijoje jau gyvena daugiau karo pabėgėlių, – kovo 8 d. pasakojo M.Mačiulienė. – Restorano Ramučiuose „Du“ savininkė Daiva Čapkauskienė jiems rengia vakaronę, tai mes saviškius taip pat vešime į susitikimą.“

Pasak Karmėlavos seniūnės Violetos Armolaitienės, kovo 9 d. duomenimis, seniūnijoje gyveno apie 100 karo pabėgėlių, šeši vaikai jau lanko Balio Buračo gimnaziją. „Krūvis išaugo, ypač emocinis. Pastarosiomis dienomis daugiau kalbu rusiškai nei lietuviškai“, – neslėpė V.Armolaitienė.

Pradžia – sklandi

„Kauno diena“ jau rašė, kad pirmoji pakaunėje mokinė iš karo draskomos Ukrainos kovo 3 d. pradėjo mokytis Ežerėlio pagrindinėje mokykloje. Marija Gavėnienė, Ežerėlio pagrindinės mokyklos direktorės pavaduotoja, pasakojo, kad kovo 8-oji buvo pirmoji diena, kai mergaitė dalyvavo jau visose pamokose, nes anksčiau su mama turėjo vykti į Migracijos tarnybą, pas gydytojus ir tvarkyti kitų reikalų.

„Tai labai guvi, išmani, komunikabili, viskuo besidominti mokinė, lengvai bendraujanti su kitais vaikais, – trečiokų mokytoją citavo direktorės pavaduotoja. – Ji nori dalyvauti įvairiose veiklose ir jau pačią pirmąją dieną atėjo į dailės būrelį.“

Pasak M.Gavėnienės, klasės draugai naujokę priėmė labai draugiškai: „Toje klasėje labai gera atmosfera, o klasė išties didelė, ji yra 26 mokinė.“ Mergaitė, kaip ir jos naujieji klasės draugai, moka šiek tiek angliškai, todėl tarpusavyje susikalba šia kalba. „Greičiausiai vaikai turi mums, suaugusiesiems, nematomą judesių ir kūno kalbą, daug ką pasako šypsena arba, kaip pastebėjau, tiesiog paima už rankos ir nuveda į drabužinę ar kitą vietą. Tik mes, suaugusieji, išpučiame problemą svarstydami: oi, kaip čia bus, o vaikai greitai atranda būdą bendrauti, žaidžia per pertraukas“, – pastebėjimais dalijosi direktorės pavaduotoja.

Pamokose trečiokėlė, mokytojos teigimu, nejaučia įtampos, streso, nesėdi susigūžusi. „Ji aktyvi, stebi, prieina arčiau, kartoja žodžius, naudojasi mobiliąja vertimo programėle. Pati pradžia kol kas sklandi“, – patikino M.Gavėnienė.

Jau turi patirties

Ežerėlio pagrindinė mokykla jau turi šiek tiek patirties mokyti kitakalbius. Todėl, direktorės pavaduotojos teigimu, sunkiau būna, kai jau viskas įsibėgėja. „Našta užgula konkrečių mokytojų pečius. Mes puikiai suprantame, kad kai į klasę ateina kitakalbis mokinys, sudėtinga jam parengti mokymo medžiagą. Ne paslaptis, kad jaunesni mokytojai negeba sklandžiai suprasti rusakalbio, ypač jei jų gimtoji kalba – ukrainiečių. Mes praktiškai neturime jokių mokymo priemonių ir metodikų, viskas atsiremia į mokytojo praktiką, kūrybiškumą, ar jam pavyksta surasti būdų, kaip vaiką užimti pamokos metu, įtraukti į pamokos veiklą“, – pasakojo M.Gavėnienė.

Į Ežerėlio pagrindinę mokyklą jau kreipėsi dar viena mama, kurios jaunesnioji mergaitė čia jau mokosi nuo rugsėjo 1-osios. Dėl vyresniojo sūnaus tėvai buvo apsisprendę, kad jam geriau likti Ukrainoje ir čia baigti mokyklą. Karas planus pakeitė akimirksniu. „Kovo 4-osios naktį vaikinukui pavyko atvažiuoti į Lietuvą, o mama jau domėjosi, kas ir į kurią klasę galėtų priimti sūnų, labai norėjo, kad jis lankytų tą pačią mokyklą kaip sesė, ir mes priėmėme į dešimtą klasę“, – sakė direktoriaus pavaduotoja.

M.Gavėnienė nesureikšmino per kelis mėnesius įgytos patirties, jos žodžiais, mokyti pradinuką ir jau paūgėjusį yra didelis skirtumas.

Kauno rajono savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotoja ugdymui Jolanta Jankauskienė informavo, kad kovo 9 d. pakaunės ugdymo įstaigose jau mokėsi 21 mokinys iš Ukrainos, dar penkiolika mokslus turėtų pradėti artimiausiu metu.

Teksto autorius: Vilma Kasperavičienė, „Kauno diena“

Ievos Ąžuolaitytės nuotr.

Šio straipsnio publikuoti be „Kauno dienos“ leidimo negalima