Pakaunė išsiskiria jauniausiais kaimais

Pati jauniausia gyvenamoji vietovė Lietuvoje – Kauno rajono Bajorų kaimas, atskleidė Visuotinis gyventojų ir būstų surašymas. Čia vidutinis amžius – vos 26,2 metų.

Tarp devynių kaimų iki 30 metų Kauno rajone dar šeši. „Kauno diena“ pasidomėjo, kaip gyvena Lietuvos jauniausieji.

Jubiliejinis – tūkstantasis 2021-ųjų Kauno rajono naujagimis Aidas Sipavičius auga Bajorų kaime. „Juokavome, kad net adresas išskirtinis: jubiliejinis vaikas iš Prezidento gatvės Bajorų kaime“, – šypsosi Aiduko mama Indrė Sipavičienė. Prie išskirtinumo prisidėjo dar vienas: neseniai paskelbtais pirmaisiais Visuotinio gyventojų ir būstų surašymo duomenimis, Bajorai – pati jauniausia gyvenamoji vieta visoje valstybėje.

ndrė ir Artūras Sipavičiai – Bajorų naujakuriai, kaip čia ir daugelis. Jie bajoriškiais tapo vos prieš kelis mėnesius. Indrė juokiasi, kad jubiliejinis vaikas į namus parvažiavo jau kaip bajoras. Prieš gimstant pirmagimiui aplinkosauginį darbą privačiame sektoriuje dirbusi Indrė ir karininkas Artūras anksčiau gyveno Kaune, po to Raudondvaryje.

„Dairėmės naujo būsto, ir šis atitiko mūsų kriterijus: norėjome gyventi nebe bute, o name ir ne mieste. Mums patinka gamta, neįsivaizdavome, kaip gyventi mieste, kur nuolat girdėti automobilių ūžesys, – ieškojome medžių ošimo ir švaresnio oro. Privalumas, kad dabar iki artimiausio nedidelio miškelio pėsčiomis kokios 20 minučių, tad gali su vaiko vežimėliu ten eiti pasivaikščioti. Netoli tvenkinukas. Ieškojome, kad nebūtų prie pat pagrindinio kelio ir, žinoma, kad atitiktų mūsų finansines galimybes. Bajorai būtent tokie“, – džiaugiasi naujakurė.

Bet yra ir problemų, o didžiausia – nėra centralizuotos nuotekų surinkimo sistemos. Indrė stebisi: „Kiekvienas namas turi savo valymo įrenginius, bet neturi kur jų pajungti. Vaizdas tragiškas: dabar po liūčių prie kiekvieno namo iš valymo įrenginių šulinių – 60 m  žarnos pumpuoja vandenį, kur papuola. Prezidento gatvėje kiti gyvena ir po 6–7 metus, tačiau problema nepajudinta. Vyriausybė nori naikinti lauko tualetus, o čia neturime galimybės savo valymo įrenginių prisijungti prie nuotekų tinklų. XXI amžiuje taip neturėtų būti.“

Bajoriškiai kelia ir gatvių asfaltavimo problemą. I.Sipavičienė sako suprantanti, kad savivaldybės pinigai nėra beribiai, greitai visų išasfaltuoti neįmanoma, tad gerai, kad jas bent pagreideriuoja. Kai kurios įtrauktos į asfaltuotinų sąrašą, tad gal po metų kitų prieis eilė.

I.Sipavičienė pripažįsta: Bajoruose ir prie pat jų niekada nebus tiek pramogų ir prekybos centrų kiek Kaune, nors, žinoma, būtų gerai arčiau turėti būtiniausių prekių parduotuvę, bet visko yra Kaune, o ten nuvažiuoti – ir savotiška pramoga. Jos manymu, tokius kaimus kaip Bajorai ir reikia palikti gamtai, pasivaikščiojimui, čia gerinti šios srities infrastruktūrą, o ne dubliuoti didmiestį.

„Vis dėlto Bajorų kaimo pavadinimas tarsi užkelia kartelę. Norėtųsi pasakyti, kad Bajoruose gyvename kaip bajorai, bet šią minutę taip dar nėra. Tikiuosi, bus“, - optimizmo nepraranda I.Sipavičienė.

Ir pliusai, ir minusai

„Negali sakyti, kad Bajorai – prestižinė vieta, kur visi veržtųsi, ir sklypai čia nėra patys brangiausi pakaunėje, bet tikrai nesigailime čia įsikūrę“, – neabejoja Bajorų kaimo bendruomenės pirmininkas Nauris Augulis. Beje, jam pačiam 38 metai, tad tarp bajoriškių vyrų jis jau gana brandus: gyventojų surašymo duomenimis, Bajorų vyrai vidutiniškai net jaunesni nei moterys – jų amžiaus vidurkis vos 25,4 metų.

N.Augulis pasakoja buvęs vienas iš pirmųjų Bajorų naujakurių, čia jau dešimti metai. Tokių kaip jis senbuvių gal penki šeši. Su keliais iš jų ir įsteigė bendruomenę. Tai leido į jos sąskaitą pervesti 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio, ir tai padėjo spręsti kai kurias problemas, visų pirma gatvių dangos. Bendruomenės pirmininkas pasakoja, kad bajoriškiai visi jauni, vieni kitus pažįsta, bendrauja, bet, pripažįsta, kad bendruomenę steigė daugiau dėl bendrų problemų, o ne bandydami kurti kokias tradicijas, drauge švęsti šventes. „Gal būtų laikas ir tam“, – svarsto N.Augulis.

Juolab kad bajoriškių vis daugėja: vienas nekilnojamojo turto vystytojas stato vienodus namukus, jau 120 iškilo, planuose antra tiek. Kiti perka sklypus ir patys statosi būstą. Kol kas kaimo teritorijoje – tik gyvenamieji namai, poilsio zonų ar kitos viešosios infrastruktūros nėra. Tačiau, pasak N.Augulio, yra minčių viename bendro naudojimo sklype siūlyti įrengti vaikų žaidimo aikštelę, poilsio zoną. Tiesa, bajoriškiai negali per daug skųstis, kad neturi kur atsipūsti, – jau gretimo kaimo teritorijoje yra Ringaudų karjeras, kur vasarą bajoriškiai gali pasimaudyti.

Netoli ir ugdymo įstaigos. Už kelių kilometrų Ringaudai, kur darželius ir pradinę mokyklą lanko Bajorų kaimo vaikai, o vyresni mokosi dar už poros kilometrų esančios Akademijos Ugnės Karvelis gimnazijoje.

Kiti vežioja vaikus į Kauną, kur ir dirba dauguma bajoriškių. Į darbą daugiausia vyksta savo automobiliais, bet jei prireikia visuomeninio transporto, Bajoruose nėra nė stotelės  – artimiausia prie Tabariškių bažnyčios, už 1,5 km, tad bajoriškiai prašo seniūnijos, kad arčiau įrengtų.

Kaip pasakoja Ringaudų seniūnijos, kuriai priklauso Bajorai ir gretimas dar vienas rekordiškai jaunas Poderiškių kaimas (jo gyventojų amžiaus vidurkis 29,5 metų), seniūnė Rūta Slivinskienė, tai tipiški pakaunės kaimai. Tipiški ir tuo, kad auga tiesiog nežmonišku greičiu. Štai Bajoruose pernai gyveno 275 gyventojai, bet kyla nauji namai, tad netrukus gali pralenkti ir kitus kaimus. Poderiškiuose – 348 gyventojai. Čia sklypus yra nusipirkę du vystytojai, jie ir stato namus.

Tipiškos ir problemos. Į seniūniją naujakuriai dažniausiai kreipiasi dėl kelių, nes beveik visos gatvės žvyruotos, asfalto dar labai greitai nesulauks. R.Slivinskienė sako girdėjusi, kad savo gatvei Prezidento vardo siekę gyventojai tikėjosi, kad taip ji bus greičiau išasfaltuota, nes bus negražu, jei vaizdas neatitiks vardo. O kai kurios gatvės – privačios. „Kai kas nusiperka čia namą, bet neišsiaiškina, kad kelias į jį – privatus, ir teks patiems tvarkytis“, – pasakoja seniūnė.

Kviečia pramogauti

Antras pagal jaunystę rekordininkas valstybėje – palei autostradą į Klaipėdą įsikūręs Žemaitkiemio kaimas. Jo gyventojų vidutinis amžius –  26,4 metų, o toks rodiklis – dėl naujo Suopių kvartalo. Pernai kaime gyveno 306 gyventojai, ir daugiausia jų – šeimos su vaikais iš naujo kvartalo. Tad itin svarbus įvykis buvo naujo vaikų darželio atidarymas.

„Nors prieš metus su trupučiu duris atvėręs „Luknės“ darželis įsikūręs jau už Žemaitkiemio oficialios ribos Domeikavoje, bet orientuotas į naują Suopių kvartalą Žemaitkiemio teritorijoje. Tarp Žemaitkiemio ir Domeikavos nėra takoskyros, tad daug kas juos traktuoja kaip vieną gyvenvietę. Kaip ir kitur pakaunėje, tik vietiniai ir žino, kur vienas kaimas baigiasi, kitas prasideda“, – pasakoja Domeikavos seniūnijos, kuriai priskirtas Žemaitkiemis, seniūnė Lina Mišeikienė.

Pasak jos, nors Žemaitkiemio vardas žinomas seniai, bet kaime likusios tik kelios senos sodybos, o jo istorijos ženklų belikę visai nedaug – senos kapinaitės ir trys liepos iš senos sodybos.

Didžiausias kaime esantis objektas – „Senukų“ logistikos centras. Tačiau Žemaitkiemio vardą garsina ir pernai čia įkurtas Kauno regione pirmas vandenlenčių parkas „Vanduo Marse“. 650 m vandenlenčių parkas ilgiausias ir moderniausias Baltijos šalyse. Verslininkai per aštuonis mėnesius 11 ha sklype iškasė vandens telkinį, kuriame gali plaukti devyni vandenlentininkai. Sezono metu net susidarydavo eilės. Populiarus ir ant kranto įkurtas restoranas. „Projektas pranoko lūkesčius, todėl nusprendėme jį plėtoti“, – praėjusių metų pabaigoje Kauno rajono merui Valerijui Makūnui pristatydamas naujus užmojus sakė vienas iš parko „Vanduo Marse“ įkūrėjų Dovydas Rekštys. Netrukus čia žadama įkurti kitą laisvalaikio zoną „Sniegas Marse“, kuri leis pramogauti ir žiemą. Šalia esančiame 10 ha sklype bus iškastas naujas vandens telkinys, kuriame vienu metu galės sportuoti 7 vandenlentininkai. Iškastą gruntą verslininkai ketina panaudoti slidinėjimo trasoms supilti – suaugusiesiems 280 m, vaikams 100 m. Veiks du keltuvai, snieglentininkų ir slidininkų mokyklėlės. Dar vienas sumanymas – šalia esančiame miške įrengti pažintinį taką. Visą projektą planuojama įgyvendinti iki 2023 metų.

Nuo nulio iki 1,5 tūkst.

Kitapus magistralės į Klaipėdą esantys Vijūkai taip pat dar įtilpo į jauniausiųjų – iki 30 metų devintuką: čia vidutinis amžius 29,8 metų. 2006-aisiais čia nebuvo likusio nė vieno pastato ir gyventojo. Tuo metu čia suprojektuotas didelis gyvenamųjų namų kvartalas, prasidėjo statybos, o po poros metų registruoti pirmieji gyventojai. Kaimas auga ir plečiasi iki šiol.

Užliedžių, kurių seniūnijai priskirti Vijūkai, seniūnas Irmantas Šumskas pasakoja, kad kaimas toks jaunas, nes čia už gana patrauklias kainas pastatyta daug kotedžų, dabar gyvena jau 1,5 tūkst. gyventojų.

Pasak seniūno, tai tipiška priemiestinė gyvenvietė su tipiškomis infrastruktūros, visų pirma, kelių, šaligatvių, apšvietimo problemomis, kurios po truputį sprendžiamos. Parduotuvė, paštas, kaip ir vaikų darželis, mokyklos  – jau gretimuose kaimuose, o dalis vyresnių moksleivių mokosi Kauno miesto mokyklose. Kaune dauguma vijūkiškių ir dirba.

Kažkokių išskirtinių objektų kaime nėra, tiesa, beveik ant jo ribos – Giraitės ginkluotės gamykla.

Miestas ar kaimas

Keli rekordiškai jauni kaimai – Garliavos pašonėje. Trečias jauniausias valstybėje – Šniūrai (27,4 metų) ir penktas – greta esantis Pamaišupys (29,2 metų) priklauso Alšėnų seniūnijai. Pernai Šniūrų kaime deklaravusių savo gyvenamąją vietą buvo 116 gyventojų, o Pamaišupio – 142.

„Šniūrai ribojasi su Mastaičiais, praktiškai yra kaip jų dalis. Patogus susisiekimas ir su Kaunu, ir su Garliava, ir su „Via Baltica“, tad čia palanki vieta jaunoms šeimoms. Jos ir kuriasi čia statomuose vienbučiuose nedideliuose kvartaliukuose. Daugėja jaunų šeimų – didėja švietimo įstaigų poreikis. Tad prie pat Šniūrų rekonstruojame pradinę ugdymo mokyklą ir darželį. Nors ne pačiuose Šniūruose, bet vos už kokio kilometro Mastaičiuose yra ir poilsio erdvių“, – pasakoja Alšėnų seniūnė Indrė Dambauskienė.

O ketvirtą pagal jaunumą Lietuvoje gyvenamąją vietovę – Jonučių II kaimą, kuriame amžiaus vidurkis – vos 27,8 metų, kaimu vadinti sunku pagal gyventojų skaičių, o ir vaizdas labiau primena miestą. Garliavos apylinkių seniūnijos, kuriai priskirti Jonučiai II, seniūnas Eimuntas Raugevičius šypsosi: „Net naujakuriai kartais nustemba tapę kaimiečiais. Nekilnojamojo turto vystytojai, kad būtų patraukliau, sako, kad namai Garliavoje. Ir tikrai negalima suprasti, kur dar Jonučiai, o kur jau Garliava. Kai gyventojai deklaruoja gyvenamąją vietą, kai kurie nustemba, kad gyvena kaime, o ne mieste.“

Pasak seniūno, Jonučiai II išdygo praktiškai ant plyno lauko. Prieš dvidešimt metų čia buvo koks dešimt su trupučiu gyventojų, o dabar 1454 gyventojai ir artimiausiu metu jų gali padaugėti antra tiek. Pirmas statybų bumas buvo prieš 2009 metų ekonomikos krizę, paskui pertrauka, o krizei atslūgus – naujas šuolis. Čia ne tik tįsta individulių namų gatvės, bet ir stiebiasi naujas keturių aukštų daugiabučių kvartalas „Namučiai“. Iš viso numatyta dvylika namų, tad vien juose gyvens apie 2,5 tūkst. gyventojų. O erdvės plėstis dar yra.

Seniūnas neslepia, kad naujakuriai susiduria ir su problemomis. Štai viename naujame kvartale nebuvo numatyta vietos konteineriams, tad namų bendrija nutarė išsipirkti žemės jiems pasistatyti. Daug kur trūksta ir automobilių parkavimo vietų: kiekvienas namų ūkis vidutiniškai turi po du, tad kai kuriomis gatvėmis sunku ir pravažiuoti, ir rasti vietos automobiliui pasistatyti. Infrastruktūros dar mažoka, yra tik nedidelė parduotuvė.

Tačiau kai kurių problemų jau nebeliko. E.Raugevičius pasakoja, kad Jonučiuose II krinta į akis daugybė vaikštinėjančių mamyčių ar tėvelių su vaikų vežimėliais. Tad buvo tikrai didelis įvykis, kai pernai spalį čia atidarytas naujas lopšelis-darželis „Uosiukas“. Šiuolaikinės architektūros beveik 2 tūkst. kv m pastate įrengta net 12 darželinukų grupių, kurias galės lankyti 206 vaikai. Tai vienas moderniausių vaikų darželių Kauno regione.

Atgimsta buvę pasmerkti

Daugelio pakaunės kaimų, patekusių tarp jauniausiųjų Lietuvoje, panaši ir dabartis, ir istorija: vietovardžiai seni, tačiau šiandien jų istorijos liudininkų ir ženklų belikę nedaug.

Štai ir jauniausio valstybėje Bajorų kaimo istorija skaičiuoja per šimtą metų. Tačiau šiandien jame senų sodybų belikę dvi ar trys, visi kiti –  naujakuriai. Jis buvo tarp tų, kurie didžiausiais senojo kaimo griovimo metais – 1960–1984-aisiais, kai Lietuvoje numelioruota milijonai hektarų žemės ir nukeldinta per 100 tūkst. vienkiemių, buvo pasmerktas visai ar beveik išnykti. Tokių kaimų gyventojai kėlėsi į gyvenvietes, bajoriškiai daugiausia į Ringaudus.

O dabar šie kaimai atgimsta naujam gyvenimui. Tiesa, nors pakaunėje dygstančių naujų kvartalų oficialus statusas – kaimas, bet realiai tai tipiškos priemiesčių gyvenvietės, savo vaizdu ir gyvenimo būdu labiau primenančios miestą nei kaimą. Net ir savo dydžiu – pagal gyventojų skaičių jie didesni už ne vieną turintį miesto statusą ir vis auga. Be to, kaimai „sulipę“ tarpusavyje, vienoje gatvės pusėje – vienas, kitoje – kitas, tad realiai tai kaip miesteliai su atskirais mikrorajonais, bet bendra visiems infrastruktūra, o dažnai – jos stygiumi.

Pakaunės naujakuriai turi tuos pačius privalumus – mažiau triukšmo, daugiau gryno oro ir gamtos nei mieste, bet ir tas pačias problemas –  neasfaltuotas gatves, toliau nuo namų parduotuves, darželius, mokyklas, kitą infrastruktūrą. Dauguma pakaunės gyventojų dirba Kaune, dažnas ir vaikus į mokyklas ten vežioja, bet vaikų klegesiu išsiskiriančiuose miestietiškuose kaimuose ima dygti vaikų darželiai. Trūkumus nusveria privalumai, tad naujakurių čia tik gausėja.

Paklausus apie vietos įžymybes ar kokį išskirtinumą, kol kas naujakuriai ne itin turi ką pasakyti. Bet didžiausias jų išskirtinumas ir yra jaunystė. Vadinasi, viskas – ateityje.

Kauno rajonas išsiskiria 

Tarp devynių Lietuvos gyvenamųjų vietovių, kuriose amžiaus vidurkis iki 30 metų, – septyni Kauno rajono kaimai: Bajorų (26,2 m.), Žemaitkiemio (26,4), Šniūrų (27,4), Jonučių II (27,8), Pamaišupio (29,2), Poderiškių (29,5) ir Vijūkų (29,8).

Teksto autorius: Aušra Lėka, „Kauno diena“