„Metų ūkis 2020”: paaiškėjo, kas padarė didžiausią pažangą ir daugiausia investavo

Kauno rajono savivaldybė jau kuris laikas puoselėja gražią tradiciją metams baigiantis pagerbti žemdirbius. Nūdienos situacija neleidžia kartu susirinkus Raudondvaryje pasidžiaugti šių metų pasiekimais. Vasarą realiai vykusio konkurso „Metų ūkis 2020” rezultatai šiemet bus skelbiami ir nugalėjai pasveikinti virtualioje erdvėje.

Pasak Genutės Staliūnienės, Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) Kauno rajono skyriaus pirmininkės,  šiemet konkursas vyko šiek tiek kitokiomis sąlygomis. „Kai dar leido sąlygos, apsilankėme ūkiuose, įvertinome, kas naujo ir modernaus juose atlikta. Šio konkurso tikslas ir yra išsiaiškinti, kas padarė didžiausią pažangą, daugiausia investavo. Įvertinus rezultatus, buvo atrinkti geriausi iš geriausių. Labai džiaugiamės pakaunės ūkininkais, kurie nepaisant įvairių sudėtingų aplinkybių, ėmė kreditus, statė, investavo į savo ūkį, nes kito kelio nėra: jeigu tu neinvestuosi, nemodernizuosi – išsilaikyti konkurencinėje kovoje bus labai sudėtinga“, – pabrėžė G.Staliūnienė.

Pasak LŪS Kauno rajono skyriaus pirmininkės, dievulis šiemet pagailėjo žemdirbių, davė geresnes oro sąlygas, todėl po trejų prastų metų galima pasidžiaugti geresniu derliumi. „Tačiau paskutiniu metu žemės ūkio politika varo ūkininkus į neviltį, nes nuolat keičiasi sąlygos ir reikalavimai. Susidaro įspūdis, kad žengiamas žingsnis atgal“, – apmaudo neslėpė pašnekovė.

Itin gausus derlius

Konkurso „Metų ūkis 2020” nugalėtojas Kauno rajone Arūnas Dirmeikis iš Juragių kaimo dirba beveik 1 tūkst. hektarų. Šiemet ūkio struktūroje pupos užėmė 100 ha, rapsai ir kviečiai –  po 400 ha,  likusiame plote augo vasariniai kviečiai ir miežiai. Nuo 1992 metų ūkininkaujantis Dirmeikis pripažino: tai pirmas kartas, kai pavyko gauti tokį aukštą visų augalų derlingumą.

„Šiuo metu derlingumas išaugo, jei kažkada džiaugdavomės 5 tonomis iš hektaro, šiandien tai reikštų bankrotą. Turint tokią techniką, įvertinant išaugusias trąšų, sėklų ir kitas kainas, atlyginimus darbuotojams – 6 tonos iš hektaro yra tik derliaus savikaina. Tačiau šie metai buvo dėkingi, Dievas padėjo užauginti palyginti gerą derlių, nors dalyje plotų augalai buvo išgulę. Tačiau sausi orai leido sėkmingai surinkti derlių ir vasaros nerimas tapo rudenio džiugesiu. Suskaičiavus paaiškėjo, kad hektaras rapsų subrandino 4 t, pupų hektaras atseikėjo 6,5 t, miežių hektaras – 8 t, o kviečių vidurkis buvo beveik 9 tonos“, – skaičius vardijo A.Dirmeikis.

Žemių derlingumas Juragių kaime labai įvairus, kai rengė melioracijos projektą, ūkininkas suskaičiavo, kad vidutinis žemės našumo balas yra 42. „Tai nėra aukštas balas. Tačiau supratau, kad ne viską jis nulemia, jei tik turima žemė nėra pustomas smėlis. Kalkinant dirvas, parenkant tinkamas technologijas, taikant augalų apsaugą, darbus atliekant laiku ir su gera technika įmanoma pasiekti aukštų rezultatų“,  – patikino pirmosios vietos laimėtojas šiųmetiniame konkurse.

Puikus derlius Garliavos apylinkių žemdirbiui leido gerokai modernizuoti ūkį. Šiemet jis pastatė papildomą 1,5 tūkst. tonų  bokštą ir dabar jau gali saugoti 5 tūkst. tonų  bei laukti geresnių kainų. Arūnas įsigijo traktorių, dairosi naujos sėjamosios, neatmeta minčių apie pastatų renovaciją.

Kartų sinergija

A.Dirmeikis ūkininkauja kartu su sūnumis Tomu ir Vyteniu: „esame it šeimos kooperatyvas“. Be šeimos narių, ūkyje dirba 12 samdomų darbuotojų, vasarą jų skaičius išauga. Abu sūnūs jau yra baigę aukštuosius mokslus, ir tėtis pripažįsta, kad be jų žinių, postūmio – būtų sunku taip sparčiai žengti į priekį. „Mano ramybė ir patirtis, o jų inovatyvumas padeda tobulinti ir plėtoti ūkį“, – patikino pašnekovas.

Tėčiui tenka bendras organizacinis darbas, Vyteniui patinka tvarkyti dokumentus, rengti projektus, o Tomo „arkliukas“ – technika, bet ir Vytenis mielai sėda prie traktoriaus ar kombaino vairo. Tomui, tėčio žodžiais, vasaros diena jam būna labai liūdna, jei neapvažiuoja ir neapžiūri laukų, neįvertina, kiek kas pakito.

„Nuo mažų dienų žinojau, kad liksiu ūkyje. Pirmoje ar antroje klasėje rašėme rašinėlį apie tai, kuo norime būti užaugę. Kai 12 klasėje pradinių klasių mokytoja atidavė tą sąsiuvinį, perskaičiau, kad noriu būti agronomas kaip tėtis. Taip jau susiklostė, kad negaliu gyventi be laukų, smagu matyti, kaip auga augalai, mano manymu, tėtis sukūrė puikų ūkį, mums gera kartu visiems dirbti ir jį toliau puoselėti“,  – patikino T.Dirmeikis.

Žemės ūkis niekada nebuvo svetimas ir jaunesniajam broliui, nuo pat mažų dienų su šeima dirbusiam laukuose. „Prisimenu, kai įsigijome pirmąjį  užsienietišką „Valtra“ traktorių.  Man buvo dvylika metų, tėtis išleido į laukus vieną kultivuoti, tik perspėjo: „atsargiai, neišversk stulpų“. Nors baigiau ne žemės ūkio srities mokslus, nusprendžiau grįžti į ūkį, nes matau, kad jis jau kitoks nei buvo prieš 30 ar 20 metų, reikalauja daugiau inovatyvumo“, – pastebėjo Vytenis.

Galvijų skaičių padvigubino

Antrosios vietos laimėtojai Genovaitė ir Alfridas Galminai, vysto nūdienoje vis labiau populiarumą prarandančią pienininkystės kryptį.  Lietuvoje jau kuris laikas mažėja melžiamų karvių ir pieno ūkių, o šie Babtų seniūnijos Krivėnų kaimo ūkininkai šiemet bandą išplėtė dvigubai: nuo 50 iki 100 piendavių. Šiemet Galminai pasistatė naują fermą, garažą technikai ir pastogę pašarams saugoti.

„Esame vidutiniokai, tad pagal savo galimybes išties neblogai išsiplėtėme. Pirmiausia nusprendėme, kad mums reikia garažo. Technikos turime nemažai ir norime, kad  ji kuo ilgiau tarnautų. Susipirkome statybines medžiagas, surentėme karkasą. Tuomet vyriausias sūnus pareiškė, kad garažas ūkiui grąžos neduos, kad norint didesnio pelningumo, būtina didinti bandą. Antrasis žingsnis buvo ferma“, – pasakojo G.Galminienė.

Išplėtus fermą ir padvigubinus laikomų galvijų skaičių, ūkio plėtra nesibaigs, mat  dabar jau per maža tapo melžimo aikštelė: joje vienu metu galima melžti tik 6 piendaves. Be to, vasarą, kai pieno kiekiai padidėjo, paaiškėjo – reikia ir didesnių šaldytuvų.

Šiuo metu Galminų ūkyje nemažai užtrūkusių karvių. Nors melžiama tik 60 piendavių, kas antrą dieną iš Krivėnų kaimo iškeliauja 2-2,5 tonos pieno, vasarą tokį kiekį ūkininkai primelždavo per dieną.

Pienininkystės ūkio savininkai džiaugiasi, kad nereikia samdyti darbuotojų. Kartu su tėvais triūsia ir vaikai Regina ir Antanas su šeimomis. Sūnus yra atsakingas už techniką ir pašarų gamybą, o dukra  –  už galvijų priežiūrą, gydymą ir bandos gerinimą. Nors ir yra pasiskirstymas, visi šeimoje dirba tai, kas tuo metu yra svarbiausia.

Galminai suskaičiavo: pagal turimos žemės plotą didinti bandos nebegali. Kadangi ūkio plėtros galimybės jau išsemtos, ūkininkai galvoja apie perdirbimą. Mama su dukra Regina jau ir dabar pasigamina fermentinių sūrių. „Kol kas dar tik eksperimentuojame, esame „žalių“ lygyje.  Bet ką pasigaminome, išmesti neteko, ateityje, tikimės gaminsime didesniais kiekiais ir prekiausime“, – ateities planais dalijosi R.Bernotienė.

Skaičiuoja rudenį

Trečioji vieta šiųmetiniame konkurse skirta Irenai ir Laimučiui Ragulskiams. Šie Vandžiogalos seniūnijos Vigių kaimo ūkininkai pasirinko netradicinę ūkininkavo kryptį – inkubatoriuose perina  įvairiausius paukščius. „Yra toks posakis: „viščiukus skaičiuoja rudenį“.  Galime pasidžiaugti, kad metai buvo neblogi ir tų viščiukų suskaičiavome išties nemažai“, – šypsojosi L.Ragulskis.

Ūkininkas neslėpė, kad 1990 metais, kai pradėjo ūkininkauti, šiek tiek blaškėsi, ką pasirinkti, augino net tabaką, tačiau niekas nelipo prie širdies. „Galop, nors trūko žinių ir patirties, nusprendėme verstis paukštininkyste. Pabandėme tai daryti mažame, iki 120 kiaušinių talpinančiame inkubatoriuje. Sumanymas pavyko, todėl įsigijome didesnį, kuriame galima perinti 7 tūkst. vištų kiaušiniams. Savoms reikmėms jis buvo per didelis, todėl nusprendėme tokią paslaugą teikti kitiems“, – pradžią prisiminė ūkio šeimininkas.

Dabar Vigių kaime yra 6 inkubatoriai, juose per metus išperinama 50 tūkst. paukščiukų. Šiemet buvo labai populiarios vištos, tam, pasak I.Ragulskienės, įtakos turėjo pandemija ir karantinas. Kadangi  žmonės buvo priversti sėdėti namuose, pradėjo auginti daugiau paukščių. Didesnė nei įprastai buvo ir ančiukų bei žąsiukų paklausa, kaip ir kasmet buvo perinami kalakučiukai, fazaniukai ir kiti paukščiukai.

Ką egzotiškausio teko perinti trečiosios vietos laimėtojams? „Kirsdami mišką, darbininkai rado kiaušinį, pora dienų stebėjo ir pamatę, kad niekas ant jo netupi, atnešė pas mus. Priglaudėme, rūpinomės ir išsirito gerviukas. Išperintą paukščiuką pasiėmęs girininkas paaugino ir paleido į gamtą“, – šypsojosi I.Ragulskienė.

Nors žmonės domisi, ar Vigių kaimo ūkininkai neapsiimtų išperinti laukinių paukščių kiaušinių, tokių užsakymų Ragulskiai nesiima, nes baiminasi galimo paukščių gripo užkrato. Tačiau, pasak L.Ragulskio norint kuo geresnių rezultatų, reikia stengtis neatitolti nuo gamtos ir jos dėsnių.

Paprastai vandens paukščiai – ančiukai ir žąsiukai – perinami viename inkubatoriuje, kitame – viščiukai ir kalakučiukai, trečiame – fazanai. Taip elgiamasi dėl to, kad skirtingų paukščių kiaušiniams reikalingi skirtingi drėgmės ir temperatūros režimai ir perinimo laikas. Tačiau visi jie apverčiami kas valandą, kaip daro perekšlė.

„Inkubatorius – it paukščio lizdas. Kuo jis bus panašesnis į egzistuojantį gamtoje, tuo geresnių rezultatų galima tikėtis. Likus 3 dienoms iki perėjimo termino pabaigos, bet kurios rūšies kiaušiniai perkeliami į skilimo kamerą, kuriame jie jau nebevartomi“, – netradicinio verslo paslaptimis dalijosi L.Ragulskis.

Šalia tradicinių ir retesni

Kauno rajonas nuo seno tituluojamas žemdirbystės kraštu. Čia 3200 ūkininkų dirba daugiau kaip 65 tūkst. ha žemės. Pakaunėje puoselėjamos gilios šios ūkio šakos tradicijos, diegiamos inovacijos, ūkiai modernizuojami. Didžiausi plotai Kauno rajone skirti kviečiams, rapsams, cukriniams runkeliams, yra nemažai daržovių augintojų, stiprių gyvulininkystės ūkių.

Šalia tradicinių augalų, galvijų verslų pakaunėje atsiranda ir retesnių: auginamos šilauogės, riešutai, sliekai, avys, ožkos, kanapės ir svirpliai, kai kurie produktai vietoje ir perdirbami.

„Dubnikovai, Banioniai, Rastauskai, Rinkevičiai, Staliūnai, Žiūrai – tai tik kelios garsios ūkininkų, šeimos, nes visas išvardinti būtų sunku. Čekiškės seniūnijoje dirba vienas stambesnių Lietuvoje ūkininkų Romualdas Majeras, Babtų seniūnijoje – Romas Majauskas ir Vytautas Žmuidzinavičius. Tai pakaunės lyderiai ir stiprūs rinkos žaidėjai netgi Lietuvos mastu“, – sakė Kauno rajono meras Valerijus Makūnas.

Meras pasidžiaugė, kad ūkininkai yra puikūs socialiniai partneriai įvairiuose projektuose, organizuojant šventes ir kitus renginius, patikimi seniūnų ir seniūnaičių ramsčiai, kai reikia atlikti įvairius darbus. „Noriu padėkoti ir žemės ūkio bendrovėms, kurios jau daug metų konkurencingai dirba šiame krašte. Tai „Pienas LT“, Juragių ir Bernatonių žemės ūkio bendrovės, „Mankuva“ ir „Rokai“,  žemės ūkio kooperatinės bendrovės „Libora“, „Budlėja“, „Sriūnia“ ir kitos. Nuoširdus ačiū visiems mūsų krašto žemdirbiams už jų puikų darbą ir pastangas, stiprinant kaimo bendruomenes. Ypač esu dėkingas Kauno rajono ūkininkų sąjungos pirmininkei Genutei Staliūnienei, kuri puikiai žino žemdirbių problemas ir stengiasi jiems atstovauti santykiuose su valdžios institucijomis “, – kalbėjo V.Makūnas.

Tekos autorius: Vilma Kasperavičienė, "Kauno diena"