Mažosios Rumšiškės Domeikavos seniūnijoje

Žmonės įvairiai naudoja sodo namelius ir šešis arus prie jų: vieni sezono metu vis dar atvažiuoja užsiauginti daržovių, kiti – tiesiog pailsėti nuo miesto triukšmo, treti jau seniai surentė gyvenamuosius namus. O štai Domeikavos seniūnijos gyventojų Rasos ir Vito Triukų valdą sodų bendrijoje drąsiai galima vadinti Mažosiomis Rumšiškėmis. Prieš du dešimtmečius ji netgi buvo pripažinta pavyzdine sodyba „Smiltynės“ sodų bendrijoje.

Buities rakandų nepaliko

Viskas prasidėjo nuo to, kai Pasandravyje (Raseinių rajone) gimusią ir augusią Rasą, jos brolį Antaną ir tėvelius Karpius iškeldino melioracija. Gavusi kompensaciją už nugriautą sodybą, meniška šeima atsikėlė į Domeikavą ir apsigyveno keturaukštyje atsilaisvinusiame butelyje. Kartu su kita manta parsigabeno visus turėtus senoviškus buities rakandus, įrankius, baldus. Kai kurie jų – kraitinė skrynia, spinta, senoviška Joanos Karpienės kojinė siuvimo mašina ir kiti – taip ir liko bute, o kiti iškeliavo į sodo namelį. Iš Pasandravio atkeliavo tiek daug daiktų, kad šeimos vyrams namelį teko padidinti. Dabar jį vadinti nameliu būtų įžeidu.

Kad statinio paskirtis neįprasta, liudija ir jo išorė bei aplinka: pievelėje įkurdintas senoviškas plūgas, pamatus ir pastogę puošiantys vežimo ratai, sienas užkariavusios iš metalo kaltos saulutės ir kryžiai, medžio skulptūros.

Akys raibsta nuo gausos

Jau pirmame šeimos asmeninio muziejaus kambaryje akys apraibsta nuo senovinių daiktų gausybės: čia skrynia, ir vilnos verpimo bei siūlų sukimo ratelis, ir nemažai erdvės užimančios audimo staklės. Kadangi nė viena šeimos moterų prie jų jau neprisėda, ant staklių akį traukia originalių rankinių kolekcija. Kai užtrukęs žvilgsnis nusileidžia žemyn, nustebina senoviška lyginimo įranga: kočėlas ir rintė, medinis kibiras, rėčka (puskubilis), sviesto muštuvis, kiti rakandai.

Siuvimo mašina taip pat nenaudojama, tad po ja vietą rado molinė puodynė, šalia prigludo lagaminas. Senovinis stalas padengtas jo vienmete siuvinėta lino staltiese, virš stalo oriai kabo žibalinė lempa. Ant langų plevena austos užuolaidos.

Netuščios ir sienos: ant jų, kaip pridera, kabo rankšluostinė, drožinėti ir kitokie paveikslai.

Kitame kambaryje ant židinio atbrailos puikuojasi keli samovarai (virduliai) ir pažangesnis – žarijomis kaitinamas – lygintuvas. Ant šimtametės spintos įkurdinta gėlių ornamentais puošta nedidukė skrynia, o tartum norėdamos pasmalsauti, kas joje, spintos galu ropščiasi rankų darbo skudurinukės.

Kilimų muziejėlyje neaptiksi, čia karaliauja įvairiausiomis technikomis padaryti vadinamieji takai: austi, siuvinėti, nerti iš audinio juostelių.

J. Karpienė didžiąja dalimi daiktų naudojosi, kai kuriuos jų – padarė pati. Paklausta, be ko jokiais būdais nebūtų iškeliavusi iš Pasandravio, senolė nedvejojo nė akimirkos: be ližės. Ir paaiškino: o kaip be jos pečiun duoną kepti pašausi.

Viešai eksponuoti neketina

Paklaustas kiek eksponatų yra privačiame muziejuje, V. Triukas tik šyptelėjo: jei skaičiuotum ir pasikartojančius, gal ir tūkstantis susidarytų. Ar niekada neliko mintis su jais supažindinti ir kitus žmones, kur nors surengti parodą?

„Tam reikėtų nemažai laiko: atrinkti, sugrupuoti pagal temas ar darbų pobūdį, aprašyti, kam ir kaip naudojami. O mums to laiko trūksta, – neslėpė Domeikavos Lietuvos kankinių bažnyčioje zakristijono pareigas atliekantis Vitas. – Žmona tapo, o aš pinu, vos spėjame savo darbų parodoms pasiruošti“.

Pasandravio aura

Mat ši Raseinių rajono vieta, iš kurios atsikraustė ir eksponatus Domeikavos seniūnijos Mažosioms Rumšiškėms parsigabeno šeima, išties turi magišką aurą. Pasandravio ir Bernotų kaimai – poeto Jono Mačiulio-Maironio tėviškė ir gimtinė. Čia prabėgo keli poeto vaikystės metai, formavosi pirmieji gamtos ir pasaulio pažinimo įspūdžiai. Galima spėti, kad nepakartojamo grožio Sandravos ir Luknės upelių vingiai, Dubysos slėniai ir įkvėpė poetą apdainuoti gimtinę, jos išskirtinį grožį. Garbaus amžiaus J. Karpienė, vieną po kito deklamuoja šio dainiaus eiles. Paskui ausis pagauna ir negirdėti posmai. Senolė šypsodamasi prisipažįsta, kad tai ji pati surimavo. Ir tai – toli gražu ne vienintelis meniškas J. Karpienės gebėjimas.

Jaunystėje pririnkusi uogų ir jas pardavusi turguje, nusipirko gitarą. Senolė prisimena, kad šis instrumentas nebuvo brangus, kainavo septynis rublius. Mokėjo groti ir armonika. Ji ir gitara ypač pasitarnaudavo per jaunimo gegužines. Paskui moteris pamėgo kankles, prieš kelerius metus dar sugrodavo kokią melodiją.

Išbandė tapybą: pirmasis darbas tebepuošia senolės kambario sieną. Susidomėjusi medžio drožyba, išskobė ne vieną skulptūrą.

Sovietmečiu ne viena moteris, turėjusi siuvimo mašiną, mėgo pasipuošti pačios siūtomis suknelėmis, apsiūdavo vaikus, ypač dukras. Pamačius jos tebeturimus drabužius, kilo spontaniška mintis, kad Joanai pavydėdavo ne tik kaimynės, bet žvilgsniais nulydėdavo miesto ponios.

J. Karpienė pripažino tik dviejų rūšių audinius: liną ir vilną. Elegantiško kirpimo drabužius puošė siuvinėjimais, karoliukais, nėriniais. Mėgo megzti, taip pat rinkdamasi tik lininius ir vilnonius siūlus.

Muziejėlyje savo vietą turi kažkada senolės pasiūtos ir puošniai aprengtos lėlės. Gailiuosi nepaklaususi, ar išraiškingų veidų Joanos skudurinukės buvo tik interjero elementas, ar jomis leido žaisti dukrelei.

Ir visiškai negėda prisipažinti, kad žiūrint į J. Karpienės pasiūtas, nunertas ar tik dekoruotas rankines, tiesiog varvėjo seilė. Jei savininkė būtų leidusi pasirinkti vieną, būtų buvęs be galo sunkus apsisprendimas – visos jos originalios ir įspūdingos.

Tapytoja ir pynėjas

Į menus nuo mažumės linko ir J. Karpienės dukra Rasa, tad baigusi aštuonmetę įstojo į tuometinę Kauno 52-ąją profesinę mokyklą, kurioje įgijo meno ir juvelyrinių dirbinių kalinėtojos specialybę. „Vis dėlto mane paviliojo tapyba, sakralinio meno tematika. Pradžioje tapiau ant drobės, o paskui – ir ikonas ant lentos“, – šypsojosi R. Triukienė.

Moteris yra surengusi kelias dešimtis personalinių parodų, su savo tapybos darbais apkeliavusi visą Lietuvą, jos veikla įvertinta ne tik šūsnimi diplomų, tarp jų – ir „Aukso vainiko“.

Tokį diplomą turi ir Rasos vyras Vitas. Jo specialybė ir pašaukimas – meno dirbinių iš vytelių pynimas. V. Triukas yra surengęs kelias personalines parodas ir kelias kartu su žmona bei jos mama. Meniško vyro rankose gimsta įvairiausi dirbiniai: iš vytelių nupintas fotelis, įvairios daiktadėžės tarnauja kasdienybėje, palubėje supasi nedidukai žaislai: paršelis, vandens nešėja, varpeliai.

Teksto autorius: Vilma Kasperavičienė, „Kauno diena“

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Šio straipsnio publikuoti be „Kauno dienos“ leidimo negalima