Liaudies menininkė iš Juragių kuria skudurinukes

Juragiuose gyvenančiai liaudies menininkei Virginijai Kvietkauskienei šiuo metu – kūrybinė pertrauka. Kasdieniuose darbuose paskendusi moteris širdžiai mielam užsiėmimui – siūti lėles – paprasčiausiai neranda laiko, bet labai jo ilgisi.

Kaip gimė idėja kurti lėles, juragiškė tiksliai neprisimena. Gal blykstelėjo mintis prisiminus vaikystę, gal stumtelėjo sesuo, tautodailininkė Daiva Rekašiutė. „Ji dalyvaudavo parodose, įvairiose mugėse. Kai reikėjo lėlyčių-lietuvaičių, sesuo paprašė padėti, tai vis prisėsdavau laisvalaikiu. Man skudurinės Onutės ir pačiai pasirodė gražios“, – šypsojosi pašnekovė.

Nuo vaikystės mėgstanti megzti Virginija prieš kelerius metus neretai adatą iškeisdavo į virbalus: megzdavo riešines, kojinytes, kepurytes, šalikėlius, kurdavo papuošalus. Dabar apie šiuos užsiėmimus kalba būtuoju laiku. „Gal ir būtų malonu prisėsti ir sukurpti vieną kitą lėlę ar ką nors numegzti. Noro yra, tačiau pastaruoju metu turiu itin daug darbo“, – atviravo liaudies menininkė.

Nuo sprindžio iki beveik 1 m

Pirmosios Virginijos sukurtos lėlės buvo mažutės: maždaug sprindžio dydžio, o vėliau jos augo kartu su liaudies menininkės patirtimi. Tarp V.Kvietkauskienės pasiūtų lėlių buvo ir 50, ir net 70 cm skudurinukių. Moteris neslėpė, kad mažas lėlytes siūti yra sunkiau: „Ir prieiti sunkiau, ir darbas turi būti kruopštesnis.“ Dar sudėtingiau būdavo mažulėms pasiūti drabužėlius, mat visi jie – nurengiami, kad mergaitės galėtų ne tik gėrėtis, bet ir žaisti. Kiekviena lėlytė turėdavo ne vieną aprangos komplektą.

Liaudies menininkė prisipažįsta masiškai nesiuvusi lėlių ir neskaičiavusi, kiek jų paleido į pasaulį. „Gal bus kokie 200–300. Kiekvienas gaminys – skirtingas, nebuvo dviejų vienodų ir visos tik iš ekologiškų medžiagų, dažniausiai – lino“, – tvirtino V.Kvietkauskienė.

Šioje gausybėje dominuoja mergaitės, Virginija tėra pasiuvusi tris lėles-berniukus. Paklausta, kodėl tokia nelygybė, liaudies menininkė patikino: jokios diskriminacijos čia nėra. „Norisi, kad lėlės turėtų kuo daugiau ir įvairesnių drabužėlių, kad jų šeimininkėms būtų įdomu žaisti. Be to, lėlėms-mergaitėms galima daryti įvairias šukuosenas. Lėlei-berniukui uždedi kepurę, pasiuvi kelnytes, švarkelį ir fantazija išsemta. Galop tai diktuoja paklausa: mergaitės nori lėlių-mergaičių“, – patikino pašnekovė.

Pasisiuvo ir save

„Dauguma jūsų lėlių – žaliaakės“, – formuluoju kitą klausimą, o Virginija iš karto prapliumpa skambiu juoku: „Aš pati esu žaliaakė, žalią spalvą mėgstu nuo vaikystės.“ Kaip ir dažnas kūrėjas, juragiškė savo skudurinukėse įamžino dalelę savęs. Vis dėlto, tik viena lėlė, kaip pastebėjo artimieji ir pažįstami, buvo tikra Virginijos kopija: žaliomis akimis ir tokios pat spalvos garbanomis. „Pasisiuvai save“, – pastebėjo ne vienas. Šią lėlytę prieš ketverius metus vykusioje Jūros šventėje nupirko pačią pirmąją, ji emigravo į Vokietiją.

Tarp spalvingais ir įdomiais drabužėliais vilkinčių V.Kvietkauskienės lėlių buvo ir nemažai papuoštų tautiniais kostiumais. „Jas ypač pirko močiutės ir siuntė anūkėms į užsienį. Man išties malonu, kad nemažai mano lėlių iškeliavo į kitas šalis, kad taip pavyko perduoti dalelę lietuvybės svetur“, – kalbėjo liaudies menininkė.

Į pasaulį paleidžia bevardes

Moteris tikino savo kūriniams nesiskolinusi draugių ar pažįstamų bruožų. „Atrodo, darai visas lėlytes panašias, o pavyksta skirtingai, net akys ar šypsena. Plaukams sąmoningai vis kitokius siūliukus prisiūdavau. Kartais sugalvoju vienaip, išeina – kitaip. Tai ir yra kūrybos žavesys“, – įsitikinusi Virginija.

Kūrybingai moteriai patikdavo stebėti, kaip jos sukurtos lėlytės surasdavo savininkes. „Dažnai mama norėdavo vienokios, o vaikas išsirinkdavo pagal save. Prisimindavau, kad būtent į šį kūrinį įdėjau itin daug daugiau darbo, kurio realiai nesimato, ir atrodydavo, kad vaikas tai intuityviai pajuto. Tai labai maloniai nuteikdavo, paglostydavo sielą“, – prisiminimais dalijosi pašnekovė.

Visos pasiūtos lėlės kūrėjai yra skudurinės Onutės, jas darant niekuomet nekildavo minčių, kad lėlei tinka koks nors konkretus vardas, juo labiau kad nesistengdavo jo sugalvoti. „Šį džiaugsmą palikdavau vaikui, kuris išsirinko vieną ar kitą lėlę“, – šypsojosi pašnekovė.

Kibirkštėlę įžiebtų anūkai

Šiuo metu namuose moteris turi vos kelias pačios sukurtas lėles. „Prižadėjau sau, kad vienos, kuri man gražiausia, niekam neatiduosiu ir neparduosiu, lauksiu, kol atsiras anūkė ir jai padovanosiu“, – atviravo liaudies menininkė.

Paklausta, kuo išrinktoji yra ypatinga, kūrėja sudvejojo: „Gal kad akys labai išraiškingos, o gal tiesiog labai daug meilės įdėjau ją siūdama. Atrodo, visos gražios, bet man ji mieliausia.“

Beje, ši lėlė – viena iš paskutiniųjų. „Siūdama tobulėjau, stengiausi jas daryti įvairesnes ir funkcionalesnes: kad būtų galima pasodinti, lankstyti rankytes. Galbūt šią lėlę pasilikau ir kaip pavyzdį, nes, tikiuosi, vėl grįšiu prie mielo užsiėmimo. Pasižiūriu į sėdinčias namuose lėles ir pagaunu save mąstančią, kad jų siuvimo išties labai pasiilgau“, – sakė pašnekovė ir neslėpė, kad kūrybinę kibirkštėlę įžiebtų ir pertrauką be jokių abejonių nutrauktų anūkai.

Teksto autorius: Vilma Kasperavičienė, "Kauno diena"

Virginijos Kvietkauskienės asmeninio albumo nuotr.