V.Kurutis: mintys vis dar sukasi apie Mokomąjį ūkį

Į užtarnautą poilsį Vladas Kurutis, buvęs VDU Žemės ūkio universiteto mokomojo ūkio direktorius, išėjo vos prieš mėnesį. „Kol kas ilsiuosi ir veiklos nepasiilgstu. Tačiau vėliau, kai viskas susigulės, ko nors tikrai imsiuosi. Turiu pasiūlymų, tik reikia pačiam apsispręsti. Žinoma, tai nebus aktyvi gamybinė veikla, greičiau konsultacinė arba visuomeninė, o gal pasuksiu į savivaldą“, – planais dalijosi Ringaudų gyventojas.

Įžvelgia amžiaus privalumų

Sulaukęs 65-erių V.Kurutis įžvelgia ir šio amžiaus privalumų. „Mąstymas tapo aštresnis. Ne veltui sakoma: jei jaunas būtum toks protingas kaip senas, kam tuomet reikėtų senti“, – šmaikštavo pašnekovas.

Kai kalbėjome, V.Kurutis ruošėsi kelionei. „Skrendame dešimčiai dienų į Baku aplankyti anūkų. Džiaugiuosi ir dėl to, nes pasikeis aplinka. Labai sunku atitrūkti nuo buvusio darbo, kai esi toje pačioje aplinkoje. Nesvarbu, kad nebedirbi, bet matai, kas vyksta, galvoji. Mintys vis dar sukasi apie Mokomąjį ūkį“, – šypsojosi vyras. Ne tik mintys, pašnekovas vis dar kalba taip, lyg dar tebedirbtų.

Tarptautinis skandalas nekilo

Mokomajam ūkiui jis vadovavo 30 metų, tai, pasak pašnekovo, pareikalavo ir jėgų, ir energijos. Labiausiai įsiminė 2007 m. tuometiniame Lietuvos žemės ūkio universitete (LŽŪU) ir jos Mokomojo ūkio bazėje vykęs didžiulis renginys – 54-osios Pasaulio artojų varžybos, kuriose dalyvavo daugiau kaip 40 pasaulio šalių artojai.

„Kiekvienas renginys ūkyje darbuotojams buvo šventė, versdavo juos susikaupti, pasitempti, suvokti, kad ūkis yra neeilinis. Per tą ruošimąsi pamiršome, artojų varžybos vyks lauke, kuriame Pirmojo pasaulinio karo metu virė mūšiai ir iki šiol kiekvieną pavasarį išariame ar iškultivuojame po bombikę. Tuomet sustoja visi darbai, kviečiame išminuotojus, policiją, greitąją pagalbą Vykstant varžyboms labai bijojau, kad neįvyktų toks incidentas, nes jos būtų nutrauktos, kiltų tarptautinis skandalas. Vis dėlto Dievas apsaugojo, niekas nieko panašaus neišarė, nors paskui vėl kiekvieną pavasarį situacija pasikartodavo, net ir šiemet iškultivavo granatą“, – šypsojosi buvęs Mokomojo ūkio vadovas.

Nerimauja dėl kolektyvo

Vis dėlto labiausiai V.Kurutį džiugina tai, kad jam per vadovavimo laikotarpį pavyko suformuoti darbingą, įvairiapusišką, tvirtą kolektyvą. „Tokį kolektyvą aš ir palikau. Tai – didelė vertybė ir man neramu, ar kolektyvas toks pat išliks ir ateityje“, – nuogąstavimo neslėpė pašnekovas.

O štai dėl Mokomojo ūkio jis ramus. Ūkis yra šiuolaikinis, sėkmingai sprendžiantis šiandien keliamus žalinimo reikalavimus. Palyginti su įprastais ūkiais, jis yra net kelis žingsnius priekyje, čia išvystyta gyvulininkystė, įdiegta 8 laukų sėjomaina, kas 4 metai laukai gauna organinių trąšų.  

Kadangi tai – Mokomas ūkis, jis privalo būti kiek įmanoma labiau daugiašakis, kad studentas pamatytų viską studijų procese. „Aš visada maniau, kad reikia suformuoti tokį ūkį, kuris atitiktų jauno žmogaus poreikius, mąstymą ir kartu nebūtų kosmosas, kad trys iš penkių studentų nepasakytų: oi, visa tai – ne man, tai labai modernu ir brangu, aš to nepasieksiu“, – samprotavo buvęs jo vadovas.

Mokomasis ūkis išties labai panašus į šeimos ūkį: turi 400 ha dirbamos žemės, 160 karvių, 430 galvijų. „Buvo įvairių studentų ir madų, vienu metu ūkis buvo dar įvairesnis: auginome linus, daržoves, netgi Kalifornijos sliekus. Pasikeitė studentų karta ir to nebeliko“, – prisiminė pašnekovas.

V.Kuručio žodžiais, toks ūkis turi vieną savybę, kurią gali vadinti ir bloga, ir gera priklausomai nuo požiūrio: „mes visą laiką gyvenome iš savo uždirbtų pinigų, iš gamybos. Ne mokymai, o gamyba mus maitino, o kuo labiau ūkis daugiašakis, tuo sunkiau išgyventi, nes reikia daugiau darbo jėgos, technologijų, įvairesnės technikos, pastatų. Monolitinis taip pat sunkiai išgyvena, todėl būtina rasti protingą viduriuką. Manau, kad šiuo metu Mokomasis ūkis yra optimalus. VDU dabar nori, kad jis būtų dar labiau eksperimentinis, labiau matomas, labiau žiūrimas, panašus į nuolat veikiančią ekspoziciją, kaip Botanikos sodas. Žinoma, galima tai padaryti, bet tuomet jau reikės finansavimo, toks ūkis pats savęs nebeišlaikys“.

Šiltai kalbėdamas apie buvusią veiklą, dar šilčiau pašnekovas atsiliepia apie kolektyvą, kuriam vadovavo. „Dirbau ir sovietiniai laikais ir ko tik nebuvo anuomet: ir kolektyvinė ranga, ir vidinė ūkiskaita, ir kukurūzų auginimas. Visas šias kampanijas lydėjo pažadas: kai įdiegsime šią naujovę, pradėsime gyventi geriau. Aš niekada savo kolektyvui to nedeklaravau, nepasakojau apie šviesų rytojų: žmogui gyventi gerai reikia čia ir dabar. Jei darbuotojui negali tokio gyvenimo užtikrinti, turi rinkti pigesnį darbuotoją, bet pigesnis dirba prasčiau“, – savo požiūrį atskleidė V.Kurutis.

Pašnekovas nė žodžiu neužsiminė apie pirmaisiais atkurtos Nepriklausomybės metais užgriuvusius iššūkius ir sunkumus. Apie tą laikotarpį ir Mokomojo ūkio vadovo sprendimus prisiminimais pasidalijo jo kolegos.

Gyrė direktoriaus sprendimus

„1994-2004 m., kai buvau rektoriumi, mokomojo ūkio direktorius buvo man tiesiogiai pavaldus, tad tekdavo glaudžiai bendradarbiauti. 1994 m. Lietuvos valstybė kūrėsi, stiprėjo, bet apskritai situacija dar buvo labai sudėtinga, trūko įstatymų, vyko žemės reforma, buvo atstatoma žemės nuosavybė. Sovietmečiu kuriant Lietuvos žemės ūkio akademijos (LŽŪA) mokomąjį ūkį žemės savininkas buvo vienas – valstybė, nes žemė buvo nacionalizuota. Atkūrus Nepriklausomybę ir vykstant žemės reformai, visa mokomojo ūkio žemė tapo grąžintina, nes iki okupacijos ji visa priklausė konkretiems savininkams. Kad mokslui ir valstybei nebūtų padaryta nepataisoma žala, t.y., kad netekus žemės neišnyktų Mokomasis ūkis, valstybė mokslo-mokymo reikmėms pasiliko neprivatizuotinos žemės“, – pasakojo profesorius emeritas Albinas Kusta, buvęs šios aukštosios mokyklos rektorius.

Vis dėlto, Mokomojo ūkio direktoriui ir LŽŪA administracijai reikėjo pagrįsti koks žemės plotas yra būtinas, kad mokomasis ūkis galėtų egzistuoti. „Tai buvo nelengvas apsisprendimas, ir Vladas pasirodė kaip valstybiškai mąstantis, geranoriškas Lietuvos pilietis. Jis suprato buvusių žemės savininkų rūpestį atgauti žemės nuosavybę ir kartu įvertino būtinybę išlaikyti akademijai būtiną Mokomąjį ūkį. Buvo apsispręsta pasilikti tik absoliučiai būtiną žemės plotą, kad Mokomasis ūkis galėtų minimaliai atlikti mokslui ir studijoms reikalingas funkcijas, o didžioji sovietmečiu buvusio mokomojo ūkio žemių dalis buvo grąžinta savininkams“, – prisiminė A.Kusta.

Mokomasis ūkis, pasak emerito, buvo ūkiskaitinis universiteto padalinys, tad jo veikla, kaip ir kiekvieno kito ūkio, turėjo būti pelninga. Tačiau sąlygos pelnui gauti buvo daug sunkesnės nei įprastame ūkyje, nes Mokomasis ūkis privalėjo sudaryti sąlygas moksliniams tyrimams bei studentų praktiniams darbams atlikti.

„Tiesa, moksliniai tyrimai vėlesniame etape davė ir ekonominės naudos, tačiau veiklos pradžioje jie buvo tiktai kliuvinys įprastinei ūkio veiklai. Technika, paveldėta iš sovietinio mokomojo ūkio, buvo sena, neliko mechaninių dirbtuvių – jos atiteko kitiems subjektams. Visa ūkio bazė buvo keli seni gyvulininkystės fermų pastatai ir grūdų sandėliai. Vladas subūrė darbštų, nevengiantį dirbti viršvalandžius, puikų kompetentingą kolektyvą. Jis pats dieną naktį „sirgo“ ūkio reikalais, dirbo nuosekliai, metodiškai, pasitelkdamas ne tik ūkio, bet ir universiteto specialistus, o kur reikia – ir administraciją, ir žingsnis po žingsnio tobulino mokomojo ūkio materialinę bazę, diegė naujas ūkininkavimo technologijas, kad būtų ką parodyti besimokančiam jaunimui. Jis pasižymėjo išradingumu, ūkio veiklos gerinimui, jos viešinimui išnaudojo kiekvieną pasitaikiusią galimybę, dalyvavo Europiniuose ir įvairiuose kituose projektuose, kurie atnešdavo ūkiui naudos“, – gražių žodžių buvusiam pavaldiniui negailėjo A.Kusta.

Panašiai kalbėjo ir profesorius Romualdas Deltuvas, Lietuvos žemės ūkio universiteto (LŽŪU) mokslo prorektorius 1994-2004, rektorius 2004-2011 m.

„Prisimenant LŽŪU Mokomojo ūkio direktorių V.Kurutį, akyse iškyla jo sunki buvusiojo imtynininko figūra, lėta eisena ir rami šypsena. Atrodo, kad valingas sportininko charakteris Vladui padėdavo susidoroti su ūkininkavimo uždaviniais ir sunkumais didžiulėje valdoje. Jis gerbė savo pavaldinius ir stengėsi išsaugoti šių darbo vietas. Kadangi kiekvienas ūkio žemių hektaras turėjo produkuoti aukščiausią galimą kultūrų derlių, todėl tik skaudama širdimi, po ilgų diskusijų, jis sutiko skirti atitinkamą plotą ekologinei žemdirbystei. Manau, svarbu paminėti, kad Vladas aktyviai prisidėjo įgyvendinant ūkininkų turgelių idėją“, – pasakojo R.Deltuvas.

Teksto autorius: Vilma Kasperavičienė, „Kauno diena“

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Šio straipsnio publikuoti be „Kauno dienos“ leidimo negalima