Nekrikštų kapinaitėse plečiasi kryžių kalnelis

Turizmo objektų gausa ir įvairove garsėjanti Batniavos seniūnija turi ir palyginti mažai kam žinomą kryžių kalnelį. Taip vietos gyventojai vadina Kvesų pilkapį, kuriame rymo kelios dešimtys kryžių. Įdomi tiek istorija, kaip jie čia atsirado, tiek pati vietovė, kurioje kadaise buvo laidojami nekrikštyti kūdikiai, savižudžiai ar bažnyčiai mokesčio nemokėję mirusieji.

Papuošė ne vieną sodybą

Anksčiau kryžiai buvo neatskiriama kaimo dalis. Žmonės juos statydavo, kad Dievas globotų ir saugotų namus, dėkodami už suteiktas malones, prašydami sveikatos ar gero derliaus. Statydavo prie sodybų, kryžkelių, žūties vietų. Ne išimtis buvo Kvesų, Ručkūnų, Žiebiškių, Žiebiškėlių, Žvirgždės ir kitų kaimų sodybos, papuoštos įvairiausių dydžių ir drožinėjimo kryžiais.

Paprastai kone kiekvienas kaimas turėjo savo kryždirbį: geresnį ar prastesnį, tik šiuo amatu užsiimantį, arba retkarčiais drožiantį savo malonumui šalia veiklos, iš kurios pelnydavo duoną. Dažnas Batniavos seniūnijos senbuvis iki šiol prisimena auksinių rankų ir tokios pat širdies, nebrangininką kryžių meistrą Juozą Savicką. Jo kryžiai puošė Petro Alinausko ir Aleksandro Šarakausko (Žvirgždės k.), Jokimo Stankūno ir Viktoro Kalasiūno (Ručkūnų k.), Zigmo Januškos ir Prano Rakausko (Kvesų k.) sodybas.

Tačiau 1965 m. prasidėjo sodybų tuštėjimo metas: negailestinga melioracija viską naikino, nežiūrėdama į sodybų grožį ir kryžius, kurie jas saugojo. Galingi „Stalin“ buldozeriai sodybas sulygindavo su žeme, tačiau kryžius naikinti niekam nekildavo rankos. Taip ir liko kryžiai viduryje laukų, primindami muzikanto, pasišventusio, ištremtųjų, partizano ar tiesiog dievobaimingo žmogaus sodybas.

Sukėlė šoką

Dabartinės Batniavos seniūnijos kaimų laukuose išsibarstę kryžiai rajono partijos aktyvistams užkliuvo 1975 m. „Prisimenu, gegužės mėnesį buvau pakviestas pas Batniavos ūkio vadovą ir gavau griežtą įsakymą: visus laukuose esančius kryžius surinkti ir sudeginti. Man tai buvo šokas. Septynerius metus diena dienon patarnaudavau Ylakių bažnyčioje, Skuodo rajone. Mamos brolis Vincentas Vitkus buvo kunigas, o visa mūsų šeima – tikinti, todėl šis darbas man kėlė prieštaravimų. Ką daryti, nes terminas – šiandien?!“ – prisiminė Bubių kaimo gyventojas Vaclovas Vytautas Vasiliauskas.

Nieko nelaukdamas jis nuvažiavo pas Paštuvos parapijos komiteto narius ir paaiškino padėtį. „Kinkykite arklius, imame po kastuvą ir važiuojame iškasti laukuose paliktus kryžius. Jie susiraukė ir žengė porą žingsnių atgal. Tačiau nusiramino, kai pasakiau, kad neklausysime valdžios nurodymo ir kryžių nedeginsime, o įkasime juos senose kapinaitėse. Taip atgaivinsime čia palaidotų žmonių užmirštą atmintį. Dviem vežimais pargabenome dešimt ar dvylika kryžių ir vakare jau džiaugėmės savo darbo rezultatais“, – pasakojo Bubių kaimo gyventojas.

Šiandien du – Vincas Olbutas ir Pranas Rakauskas – iš kryžių gelbėjimo ketvertuko jau atgulę amžinojo poilsio, trečiasis – garbaus amžiaus sulaukęs Viktoras Kukcinavičius, V.V.Vasiliausko žiniomis, gyvena Kaune ir tik idėjos autorius vis dar gali nuolat stebėti, kaip keičiasi Batniavos seniūnijos kryžių kalnelis.

Žada pašventinti

Batniavos seniūnas Šarūnas Pikelis įsitikinęs: kryžiams išgelbėti 1975 m. gegužę buvo parinkta išties gera vieta. „Menantys senus laikus žmonės pasakojo, kad anksčiau Kvesų pilkapyje buvo laidojami nekrikštyti kūdikiai, savižudžiai, ar bažnyčiai mokesčio nemokėję mirusieji. Kažkas iš senbuvių prisiminė, kad pilkapis yra priglaudęs net vienuolika vienos šeimos vaikučių. Kažkas papasakojo ne mažiau skaudžią istoriją: gimdymo metu mirusią moterį artimieji palaidojo 1929 m. šalia naujai pastatytos kuklios medinės bažnyčios atsiradusiose kapinėse. Vaikelį priglaudė mirusiosios sesuo, tačiau jis neilgai pergyveno mamą. Kadangi jo nespėjo pakrikštyti, kunigas neleido laidoti šalia mamos. Jo kapelis – kažkur po sodybų atmintį saugančiais kryžiais.

Tiesa, V.V.Vasiliauskas pastebėjo: iš tų prieš 45 metus atgabentų kryžių teliko keturi. Tačiau, kaip ir ankstesniais laikais, Batniavos seniūnijoje esama ne vieno senojo amato puoselėtojo, todėl vietoj sutrešusio pastatomas naujas kryžius. „Kas pastatė metalinį, net nežinau, o seniūnija – medinį ir rūpintojėlį. Iki žiemos turėtų atsirasti dar vienas kryžius“, – pasakojo Š.Pikelis.

Kryžių kalnelį jau kuris laikas prižiūri seniūnija: nupjauna žolę, pasodina gėlių, surentė tiltelį, kad būtų patogiau patekti. Kvesų pilkapis išties yra lankomas – dažnai čia galima pamatyti degančias žvakutes, vaikštančius žmones. Paštuvos Šv.Barboros parapijos klebonas Antanas Gražulis dar šiemet žada pašventinti kapinaites – juk čia palaidoti vaikeliai nekalti, kad jų nespėjo pakrikštyti.

Teksto autorius: Vilma Kasperavičienė, „Kauno diena“