Kodėl stringa atliekų perdirbimas?

Europos Komisija (EK) prieš Lietuvą pradėjo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą, nes mūsų valstybė nepasiekė Atliekų pagrindų direktyvoje 2020 m. numatyto įsipareigojimo parengti pakartotinai naudoti ir perdirbti 50 proc. popieriaus, metalo, plastiko, stiklo ir kitų komunalinių atliekų. Valstybės institucijos jau rengia sankcijų paketą savivaldybėms. Kodėl taip atsitiko ir ką reikėtų daryti?, – paklausėme Kauno rajono savivaldybės mero patarėjo Algirdo Reipo.

Iš tiesų, rūšiuojamojo surinkimo plėtrai buvo skiriamos milžiniškos ES ir valstybės lėšos,

Lietuvoje puikiai veikia užstato sistema, gyventojai apsistatė sodybas rūšiavimo konteineriais, žiniasklaidoje raginama rūšiuoti. Atrodo, kad viskas paprasta, tik rūšiuok, visi pakuočių tvarkymo kaštai įskaityti į perkamų prekių kainas. Vis dėlto situacija žymiai sudėtingesnė, nei atrodo. Su tuo susiduria daugelis šalies savivaldybių, tarp jų ir Kauno rajonas.

Tai kodėl vis dar neperdirbame popierius, metalo, plastiko, stiklo? Kokios tikrosios priežastys?

Vienam gyventojui namų ūkiuose susidaro apie 100 kg pakuočių atliekų ir dar apie 30 kg antrinių žaliavų (popierius, stiklo gaminiai ir duženos, plastikiniai indai, šiltnamio plėvelės ir kiti gaminiai). Jeigu šeimoje yra 3-4 asmenys, tai per metus susidaro 250-350 kg popieriaus, plastiko ir metalo atliekų bei 120-150 kg stiklo atliekų.

Pagal aplinkos ministro patvirtintus Pakuočių atliekų, susidarančių komunalinių atliekų sraute, rūšiuojamojo surinkimo ir vežimo paslaugos teikimo būtinuosius reikalavimus, plastikinių, metalinių, popierinių, kartoninių, kombinuotųjų ir kitų rūšių pakuočių atliekoms ir plastiko, metalo, popieriaus, kartono antrinėms žaliavoms surinkti konteineriai iš privačių valdų turi būti vežami ne rečiau kaip kartą per mėnesį ir tokiame konteineryje gali tilpti iki 10 kg mišrių pakuočių atliekų. Stiklinių pakuočių atliekoms ir stiklo antrinėms žaliavoms surinkti konteineriai turi būti tuštinami ne rečiau kaip kartą per tris mėnesius ir juose gali tilpti iki 40 kg stiklo atliekų. Dabar suskaičiuokime, kiek maksimaliai tokių pakuočių galima surinkti iš privataus gyvenamojo namo. Gausime atitinkamai 120 ir 160 kg per metus.

Kaip matome iš pateiktų skaičiavimų, 3-4 asmenų šeima yra priversta į mišrias atliekas išmesti 130-230 kg pakuočių atliekų, bet stiklo konteinerių apimties užtenka. Tokių šeimų Kauno rajono savivaldybėje, kuri yra viena jauniausių Lietuvoje, yra dauguma, todėl 5 tūkst. tonų pakuočių atliekų keliauja geriausiu atveju į deginimą, bet ne į perdirbimą.

Gamintojų ir importuotojų organizacijos (GIO) nesutinka, kad pakuočių atliekos tokioms šeimoms būtų išvežamos kiekvieną savaitę, nes jiems užtenka atliekų užduotims vykdyti. Taip pat GIO, prieštaraudamos teisės aktų reikalavimams, vertina, kad rūšiavimo konteineriai yra skirti tik pakuočių atliekoms ir antrinės žaliavos čia negali būti metamos, o gyventojų konteineriai net nebūna tuštinami ir pažymimi kaip netinkamai išrūšiuoti. Ką apie tai galvoja gyventojai? Ogi nieko gero.

O kaip sekasi įmonėms? Gal ten situacija geresnė, nes verslas dažniausiai yra socialiai atsakingas?

Aplinkos ministras reikalavimuose nustatė, kad pakuočių atliekos turi būti vežamos iš mažmeninės prekybos parduotuvių, viešojo administravimo, mokslo, kultūros, švietimo, sporto, sveikatos priežiūros ir gydymo įstaigų, apgyvendinimo, maitinimo ir kitas paslaugas teikiančių juridinių asmenų, kurių pakuočių atliekos savo sudėtimi panašios į namų ūkių pakuočių atliekas, išskyrus transporto pakuočių atliekas.

Atrodytų aišku – statome konteinerius ir vežame. O, bičiuli, nieko panašaus! GIO sako: šios atliekos yra nepanašios į namų ūkių pakuočių atliekas, jos nėra komunalinės ir jokių konteinerių pastatymo bei jų aptarnavimo kaštų juridiniams asmenims nefinansuosime.

 Ministerijai panašios, savivaldybėms panašios, atliekų turėtojams panašios, bet vis tiek nepanašios... Todėl Kauno rajone juridiniams asmenims pakuočių atliekų rūšiuojamojo surinkimo paslauga neteikiama. Galbūt labiau pasisekė juridiniams asmenims, kurie įsikūrę daugiabučių kvartaluose ir gali naudotis kolektyvinėmis rūšiavimo aikštelėmis, bet tokiu būdu jie perkrauna konteinerius, gyventojai neturi kur dėti savo atliekų.

Ir bendras rezultatas, kad iš 17 tūkst. tonų Kauno rajone susidarančių pakuočių atliekų atskirai surenkama tik 6 200 tonų, o visa kita, kas turėtų būti perdirbta, keliauja į krosnį. Visi įvykdo užduotis, išskyrus valstybę, kuri, nuleidusi akis, turi aiškintis Europos Komisijai.

Ką galvoja juridiniai asmenys, kaip jie elgiasi?

Atliekų turėtojai reikalauja nemokamos pakuočių atliekų rūšiuojamojo surinkimo paslaugos, kaip yra numatyta Atliekų tvarkymo įstatyme: „Komunalinių atliekų tvarkymas turi būti organizuojamas taip, kad skatintų atliekas paruošti naudoti pakartotinai ir perdirbti. Visiems komunalinių atliekų turėtojams, neimant papildomo mokesčio, išskyrus nustatytą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą ar kitą įmoką už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir komunalinių atliekų tvarkymą, turi būti užtikrintas aprūpinimas antrinių žaliavų (popieriaus ir kartono, stiklo, plastiko, metalų, įskaitant pakuočių atliekas) rūšiavimo jų susidarymo vietose priemonėmis.“ Ir kaip savivaldybė gyventojams gali paaiškinti, kodėl nėra konteinerių, neteikiama nemokama paslauga? Kad atliekos nepanašios?

Kai kurios įmonės pačios perka pakuočių surinkimo paslaugą, bet tokios sutartys nelegalios, atliekų tvarkytojai negali sąžiningai  vykdyti atliekų apskaitos, nes vadovaujantis Atliekų tvarkymo įstatymu „atliekų tvarkytojas, teikiantis komunalinių atliekų, įskaitant komunalinių atliekų sraute susidarančias pakuočių atliekas, tvarkymo paslaugą, šią veiklą savivaldybės teritorijoje gali vykdyti tik tuo atveju, jei jį parenka savivaldybė ar savivaldybės pavedimu komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius“. Tačiau papildančių atliekų surinkimo sistemų GIO pakuotėms nesteigia, šios atliekos nepatenka į savivaldybės rūšiuojamojo surinkimo užduoties vykdymą.

Kaip šias problemas sprendžia kitos ES šalys?

Artimiausia mūsų kaimynė Švedija, kuri yra viena geriausių atliekų rūšiuotojų Europos Sąjungoje, taip pat susiduria su iššūkiais ir nuo 2024 m modifikavo visą savo rūšiuojamojo surinkimo sistemą, perkeldama ją šalia atliekų turėtojo. Tačiau ten savivaldybė turi prievolę surinkti pakuočių atliekas iš visų namų ūkių, sodų namų, vasarnamių ir juridinių asmenų, kurie yra gyvenamosiose teritorijose.

Visi kiti juridiniai asmenys gali nemokamai ir neribodami kiekio, pristatyti pakuotes į surinkimo vietas, kurias kiekvienoje savivaldybėje privalo įrengti didžiausia GIO, o po to pasidalinti tomis atliekomis su kitomis organizacijomis pagal rinkos dalį.

Viskas atrodo logiška: visiems užtikrinama nemokama surinkimo paslauga, visos atliekos laikomos komunalinėmis, savivaldybėms kompensuojami visi surinkimo kaštai, bet jų dydį nustato ne sutartys su GIO, bet valstybinė institucija, kuri padengia savivaldybėms ir visus kaštus bei pati susirenka lėšas iš GIO, kartu užtikrindama sistemos skaidrumą ir kontrolę. Kartu surenkamos visos popieriaus, plastiko, stiklo ir metalo atliekos, kurios nėra pakuotės.

Kada būtų galima laukti situacijos pagerėjimo ir vilties, kad mus neužgrius baudos ir galėsime labiau pasirūpinti gamta?

Sistemai reikia teisinio aiškumo, geresnės kontrolės, kad savivaldybėms būtų kompensuojami visi surinkimo, administravimo ir konteinerių įrengimo bei eksploatavimo kaštai. Tikiuosi, kad naujojo Seimo nariai, kurie ką tik prisiekė tarnauti Lietuvos žmonėms, ims spręsti šiuos klausimus.