Atveriamas Kauno rajono dainų švenčių archyvas

Rugsėjį Raudondvario pilyje veiks paroda, skirta Dainų šventės šimtmečiui ir Kauno rajono dainų švenčių istorijai apžvelgti. Plačiau apie šių švenčių tradicijas Kauno rajone – pokalbis su visuomenininke, buvusia kultūros darbuotoja, renginių režisiere Janina Danieliene, muziejui perdavusi didžiulį brolio sukauptą Dainų švenčių archyvą.  

Startas – Raudondvaryje

„Jau atspaustų ant popieriaus nuotraukų turime nedaug, todėl atrinksime iš negatyvų ir atspausime pačias tematiškai reikšmingiausias, kompoziciškai įdomiausias ir atspindinčias asmenybes, turėjusias didžiausią įtaką Dainų švenčių tradicijos raidai Kauno rajone, nuotraukas. Taip pat labai svarbi tema – dalyvių nuotaikos švenčių metu“, – „Kauno dienai“ pasakojo pilyje veikiančio Kauno rajono muziejaus (KRM) direktorius Zigmas Kalesinskas.

Dainų švenčių pradžia – 1924 metų Kaune. Jų patriarchu laikomas kompozitorius Juozas Naujalis, gimęs ir užaugęs Raudondvary. „Todėl Kauno rajono muziejus ir nusprendė Dainų švenčių 100-metį pasitikti istorinių nuotraukų paroda iš Juozo Sidabro Kauno rajono muziejui per Janiną Sidabraitę Danielienę padovanotų nuotraukų ir negatyvų kolekcijos“, – kalbėjo Z. Kalesinskas.

J.Danielienė įvardijo, kad perduotas didžiulis archyvas su tūkstančiais negatyvų, šimtais fotografijų, įvairios kitos informacijos apie Dainų šventes.

Moteris nesiėmė spėlioti, kokia šio archyvo istorinė, kultūrinė reikšmė ir vertė. „Žodį  apie vertę tars tik istorija. Būna, kad ir šeimoje žmonės nevertina to, kas iš praeities: „O kam to reikės, kodėl turi užimti vietą...“. Kokia prasminga  buvo  ta diena, kai mane su šiuo turtu priėmė muziejus...“ – džiaugėsi pašnekovė, Dainų šventėse dalyvavusi dar besimokydama mokykloje, o vėliau būdama studentė. Suaugusi režisavo ne vieną Dainų šventę.

Nuo blogų minčių

Kiek J. Danielienė pamena, jau nuo vaikystės šeimoje buvo vertinami prisiminimai apie praėjusius laikus, artimus žmones ir jų likimus. Visada juos su broliu vesdavosi į šventes, šeima kartu lankydavo sergančius, eidavo į laidotuves.

„Mano mamytės mama Pranciška Kalėdienė, kuri ką beveiktų, vis dainuodavo, giedodavo, patarlėmis, priežodžiais  mus auklėjo. „Jeigu tu nepamirši, tai ir tavęs nepamirš“, – sakydavo. Apie dainavimą, giedojimą sakydavo, kad tuomet blogos mintys galvon nelenda ir Dievui tai patinka…“ – J. Danielienė prisiminė močiutės žodžius iš kaimo, kurį kaip ir daugelį kitų po to užliejo Kauno marios.

Moteris svarsto, kad tikriausiai būtent namiškių požiūris išugdė pagarbą net menkiausiai istorijai apie praeitį. „Abu su broliu Juozu šio raugo prisigėrėme visam gyvenimui“, – vaizdžiai apibūdino pašnekovė.

Jau mokydamasi Šlienavos mokykloje buvo uoli kraštotyrininkė. Jau tada jai rūpėjo pakalbinti žmones, išklausinėti visko, kas rūpi. Paskatinimo sulaukdavo ir iš pedagogų. „Taip ir išsiugdė bruožas pro nieką nepraeiti, nieko neišmesti, neišbraukti“, – pasakojo J. Danielienė, pridūrusi, kad brolio, kaip fotomenininko, karjera prasidėjo nuo dovanų iš jos gauto fotoaparato „Smena“.

Įsileido į archyvą

J.Sidabras kartu su sese Kauno rajono Kultūros skyriuje dirbo fotografu, aktyviai dalyvavo renginiuose. „Ypač  žavėjosi dainų švenčių didingumu, dainuojančių, muzikuojančių ir šokančių  žmonių grožiu“, – prisiminė J. Danielienė.

Vėliau daugybė šių švenčių, kaip ilgainiui atrodė, nuėjo į užmarštį. „Juk niekam nereikėjo sovietinių laikų prisiminimų netgi apie kultūrą. Jeigu mano kraštotyrinių rašinių mokyklos, seniūnijos archyve nerasta, tai tvarkingo ir atsakingo brolio archyve – viskas sutvarkyta, saugiai sudėta“, – svarbų akcentą paminėjo pašnekovė.

Brolio užfiksuoti ir išsaugoti lobiai itin aktualūs tapo, kai grupė kūrybingų kultūros darbuotojų kartu su buvusia J. Danielienės kolege, kultūros skyriaus vedėja Violeta Visockiene parengė scenarijų  dokumentiniam filmui apie Kauno rajono dainų šventes. „Tada paprašiau Juozą įsileisti mane į savo archyvą“, – pasakojo aktyvi moteris.

Netrukus mintimis apie šiuos lobius pasidalijo su Kauno rajono muziejaus direktoriumi.

„Didelis džiaugsmas, kad Kauno rajono muziejus nori pagal savo galimybes išsaugoti ir  parodyti visiems, kokį indėlį Lietuvos kultūros aruodan įnešė Kauno rajono kultūros žmonės, meno saviveiklininkai iš praėjusių laikų. Argi nenuostabu, kad Kulautuvos laisvalaikio centro darbuotoja Andžela Mickutė  subūrė kūrėjų grupę (prodiuserę Violetą Visockienę,  operatorių Laimoną Paškevičių) ir pasitelkę rajono  kultūros darbuotojus veteranus, Kauno rajono dainų švenčių organizatorius, vadovus, dalyvius, dar ir šiandien nepaliaujančius dalyvauti kultūriniame gyvenime, sukūrė dokumentinį filmą „Skambanti Kulautuva“, skirtą rajono dainų švenčių šešiasdešimtmečiui?“ – dėstė J. Danielienė.

Iškyla prisiminimai

Pasiteiravome, kokie prisiminimai iškyla, jausmai apima žvelgiant į perduotas nuotraukas, negatyvus.

„Pirmiausia prieš akis iškyla žmonės, su kuriais teko nueiti ne trumpą gyvenimo kelią. Kultūros darbuotojo darbo diena niekada neturėjo ir neturi darbo valandų rėmo, nes to, ką kuri, darai per naktis, išsvajoji, mintyse niūniuoji, groji, režisuoji, vadovauji, nesutalpini į jokį laiką – tai tavo gyvenimas, kitaip negali…“ – samprotavo J. Danielienė.

Atviravo, kad jai brangus kiekvienas kultūrinio gyvenimo dalyvis. Žvelgdama fotografijose į meno kolektyvų vadovus mato juos su jų nuotaikomis, kiekvieno skirtingu charakteriu, darbo stiliumi. Atgimsta įvykiai, vaizdai, ausyse suskamba melodijos…

„Grakščioji ištvermingoji chorvedė Irena Bataitietė, kūrusi ir vedusi ilgus metus ne vieną chorą, netgi vienintelį rajone Garliavos (tuomečio MSV) vyrų chorą, šiuo metu garbaus amžiaus, jau nedalyvauja kultūros veteranų sambūriuose, bet aplankiusi ją, matau tuos pačius judesius, tą patį tvarkingumą ir  grakštumą… Kokia laimė buvo jai pasakyti, kad ruošiame dainų švenčių paminėjimą, kad Juozo archyve suradome ir jos kolektyvų nuotraukų... Tuo tarpu ilgamečiai jos kolegos dirigentai Jonas Dauguvietis, Rimgaudas Juzikėnas, Mykolas Gadliauskas, Vincas Malinauskas jau dangaus Angelų chorams vadovauja...“ – tęsė J. Danielienė.

Ji vis prisimena ir vieną pirmųjų dainų švenčių organizatorių – chorvedį, Girionių vyrų choro įkūrėją ir dirigentą, vadovavusį rajono chorų veiklai, Vaclovą Preikšą.

Pamena ir pirmąją

J.Danielienė paminėjo, kad 1961 m. pradėta ruoštis pirmajai Kauno rajono dainų ir šokių šventei, suplanuotai Kulautuvoje. „Nuo 1960 iki 1980 m. Kauno rajono kultūros skyriaus vairą savo rankose laikė Veronika Ramanauskienė. Vyriausieji dirigentai ne vienoje šventėje buvo Jonas Dauguvietis, Vaclovas Preikša, Irena Bataitienė. Choreografija neatsiliko nuo dainavimo, nes dirbo pasiaukojantys vadovai  Kazys Motuza, Stasys Girdvila, Irena Aksenavičienė, Dalia Rudaitienė (jau esantys amžinybėje), Regina Saltonienė, Alina ir Vaidotas Vozgirdai, Laima Raciborskienė,  Ona Makauskienė ir kt.“, – vardijo visuomenininkė.

Anot jos, svarbiu  švenčių akcentu būdavo pučiamųjų orkestrai. „Nuo pirmosios dainų šventės 1963 m. orkestro priekyje žygiavo šviesios atminties Padleckas, ligi šios dienos smagiai, savanoriškai su kapela Kulautuvoje darbuojasi kaimo kapelos vadovas Donatas Šiaudytis, aidi Romualdo Sadzevičiaus vairuojamo kolektyvo dūdos. O kiek darbščių saviveiklos entuziastų dirbo mokyklose chorų, šokių, skudučių kolektyvų vadovais? Visiems dainų švenčių rengėjams,  meno saviveiklos kolektyvų dalyviams, rėmėjams išminėti ir apie juos parašyti netilptų į storiausią knygą“, – stengėsi nė vieno nepamiršti J. Danielienė.

Kulautuvoje, jos skaičiavimu, surengta 19 dainų švenčių iki 1985 m. Dvi iš jų režisuoti buvo patikėta J. Danielienei. Kitas režisavo Egidija Ramanauskaitė, Violeta Visockienė, vėliau  Tomas Erbrėderis, Zita Vaškelienė.

Nepriklausomoje Lietuvoje surengtos septynios Kauno rajono dainų ir šokių šventės.

Parodos atidarymas planuojamas rugsėjo 1 d. 18 val.

Parodos kuratorius – fotomenininkas Donatas Stankevičius.

Paroda bus kilnojama ir 2024 m. keliaus per Kauno rajono kultūros ir švietimo įstaigas, primindama ir skatindama išlaikyti J. Naujalio puoselėtą dainavimo choruose tradiciją.

Paroda Kauno rajono muziejuje veiks iki spalio 1 d.

Teksto autorius: Jurgita Šakienė, „Kauno diena“

J.Danielienės ir J. Sidabro asmeninio archyvo nuotr.

Šio straipsnio publikuoti be „Kauno dienos“ leidimo negalima