Garsus skulptorius likimui atsidėkoja mokydamas kitus

Senojoje Zapyškio bažnyčioje jau antrus metus eksponuojama specialiai Zapyškiui kurta medinė prakartėlė. Jos autorius žinomas skulptorius garliaviškis Adolfas Teresius pasakoja apie savo kūrybinį kelią, vis vingiuojantį per sakralųjį meną.

Prasminga tradicija

Gruodį gotikinėje Šv. Jono Krikštytojo bažnytėlėje – gausu koncertų, kitų renginių ir edukacijų, skirtų visai šeimai. Visų akį traukia ir unikali A. Teresiaus sukurta prakartėlė. Ji – iš vienuolikos skulptūrų. Jaukiai įkurdinta Šventoji Šeima, Trys Karaliai, angelas, piemenėlis ir avelės.

„Zapyškio prakartėlė – labai įdomi. Prakartėlėse visados įvedu kažko naujo“, – apie meninę pusę, kurios šiuo atveju negalima atskirti nuo religinės tematikos, tikėjimo, Kalėdų prasmės ir reikšmės pajautimo.

Zapyškio prakartėle šiemet kaip ir pernai belieka tik gėrėtis, o tuo pačiu ir susimąstyti apie gyvenimo vertybes. 

Išleidęs kūrinį į gyvenimą A. Teresius dėmesį sutelkia į kitą sumanymą arba į kelis iš karto. Šiemet be kitų darbų sukūrė net keturias prakartėles. Biurui, ligoninei. „Liūdna tai sakyti „Kauno dienai“, bet su visa mano kūryba yra taip: didesnė pusė nueina į Vilnių, mažesnioji pusė mano skulptūrų lieka visai kitai Lietuvai“, – apie pasiskirstymą kalbėjo iš Kelmės rajono kilęs garliaviškis.

Viską suderinti

Zapyškio prakartėlė imta dėlioti dar aną pavasarį. „Gal nuo angelo pradėjau? Ar yra skulptūra, kuri labiau nei kitos prie širdies iš šios prakartėlės? Taip ir būna, kad žmonės labiau džiaugiasi vienu darbu, tačiau kūrėjas kartais labiau brangina visai kitą. Plačiai auditorijai gal ir sunku pastebėti, kad pavyzdžiui ne itin svarbiame palyginus su kitais personaže iš tiesų įvyko kūrybinis atradimas“, – postringavo A. Teresius.

Ilgokai svarstyta, kokio dydžio skulptūras kurti. Norėjosi, kad būtų pakankamai solidžios, bet kad jų saugojimui neprireiktų labai daug vietos. „Pradedi kurti nuo to, kas labai aišku. Kūryba – toks dalykas… Ne stalo gaminimas, kad iš eilės imi ruošinius… Būna, kad užstringi“, – neslėpė tautodailininkas.

Po angelo sekė Juozapas ir Marija, po to – vienas iš Trijų Karalių. „Paskui istorija nutyli. Kūryba gyvenu kiekvieną dieną. Pamenu, kad užbaigiau kažkuriuo Karaliumi. Nesinori, kad jie kartotųsi, bet stengiuosi išlaikyti ir tradicijas, kad jaustųsi, jog vienas iš Rytų, kitas – iš kito krašto“, – pasakojo A. Teresius.

Baigė blaškytis

A.Teresių sakralumo tema lydi visą jo kūrybinį gyvenimą. Pirmieji darbai ir buvo skulptūrėlės, šventieji, dievukai. „Ir pats sau pagalvoju… Yra buvę, jau sau prisiekiau… Rūpintojėlio temos, sakiau, iš viso nebeliesiu. Nebedarysiu. Nereikia gintis. Esu nuo Dievo toks meistras. Oficialiai – tautodailininkas skulptorius“, – prisistatė menininkas.  

Seniau imdavosi ir abstrakčių temų. Tačiau, kaip pastebėjo, kad vis tik labiausiai džiugesio kitiems atneša iš jo rankų išėję dievukai, sakralusis menas, visa ši kryždirbystės ir dievdirbystės tradicija.

Ar ir jo paties širdis labiausiai spurda nuo dievukų? „Juo toliau, juo labiau susistoviu. Save vėl matau toje tradicijoje. Baigiau visus ieškojimus, blaškymusis“, – apsisprendė A. Teresius.

Žinomas ir pripažintas kūrėjas vis tik neslepia, kad kartais net ir iš kolegų išgirsta pašaipų. Klausia, kodėl imasi tų dievukų. „Sakau, jūs susiorientuokit. Tai, ką darau, yra UNESCO paveldo dalis, UNESCO saugoma vertybė“, – apie pasirinkimą kalbėjo skulptorius.

Kitaip nei ant lapo

„Kiti gal įsivaizduoja, kad tas liaudies menas – paimi, bet kokį balvoną padarai, ir viskas. Pilni turgūs tokių. Reikia ir žinių, ir pajautimo“, – kalbėjo A. Teresius.

Skulptūros menas – savitas. Žodžiu išreikšti esmę ir prasmę – galimybės vienokios, per formas, per skulptūrą – kitokios. Kitoks ir poveikis. Per tiek metų praktikos bagažas, kaip įgyvendinti idėjas, pilnai sukomplektuotas.

„Šiuo metu esu tokioje būsenoje, kai atsiveria… Matau, kad tiek visko nežinau… Taip, kuo daugiau žinai, tuo geriau supranti, kiek daug dar nežinai. Bet smagu, kad techninė amato pusė – kaip idėjas įgyvendinti – yra įvaldyta“, – vėl grįžo prie žinių poreikio A. Teresius.

Piešinyje detalės gali būti išsiblaškę. Rankos gali būti plačiai atmestos. Kuriant skulptūrą būtina atsižvelgti į medžiagos savybes, ypatybes, galimybes. Ypač, jei siekiama skulptūros tik iš vieno medienos gabalo.

Jeigu laukui – renkasi ąžuolą, viduje – iš liepos. „Yra keistų technologinių dalykų. Žmonės įsivaizduoja, kad ąžuolas labai kietas. Anaiptol. Su liepa žymiai sunkiau dirbti, bet iš jos gali subtiliau padaryti. Reikia ir labai gerų įrankių turėti, juos reikia labai mokėti galąsti. 

Ąžuolas yra ilgaamžis. Liepos skulptūra lauke 5-10 m. atlaikys. Ąžuolo – net ir be stogelių 30-40 metų.

Mokydamas pats atranda

„Daug atradau ir pats kurdamas, ir penkiolika metų gimnazijoje mokydamas. Daug  atrandu ir dabar mokydamas vaikus ir suaugusius. Keista paslaptis. Kai nori labai paprastai kitam žmogui pasakyti, patarti, jį užvesti ant kelio,  ir pats daug ką naujo atrandi“, – sakė A. Teresius.

Žinias apie šventuosius, jų istorijas vis dar siurbia. „Būna visokiausių keisčiausių šventųjų. Net ir tarp dvasininkų kas nors suklūsta, iš kur tiek žinau. Esant galimybei pastoviai skaitau, mokausi. Man įdomu. Žmonės užsimano man net negirdėtų šventųjų“, – pasakojo garliaviškis, pasidžiaugęs, kad pradeda atsirasti graži tradicija. Senelių, kitų artimųjų atminimui žmonės stato įvairių šventųjų skulptūras. Padaroma koplytėlė ir į ją sukeliama darbų.  

Kas mokosi? Yra buvę ir dvasiškių, ir Dailės akademijos skulptūros krypties absolventų. Dabar, anot jo, studijose yra didelio pasimetimo. Tai vadina skaudžia tema. Net ir kai kuriems absolventams būna neaišku, kaip jau turint diplomą realiai pradėti kurti.

„Per paskaitas gauna filosofijos, gauna žinių, kaip iš kartono dėžių skulptūras dėlioti, bet kaip iš tradicinių medžiagų kurti…. Iš medžio ar iš akmens“, – pastebėjo A. Teresius, kuriantis ir iš akmens, važinėjantis po kūrybines stovyklas.

Tebeturi pirmuosius kaltelius

Kalbant apie skulptoriaus kelio pradžią lemtinga buvo pažintis su vargonininku Alvydu Šeduikiu. Jis A. Teresiui ir padovanojo pirmuosius įrankius.

„Visai tokius vaikiškus kaltelius. Ir kitiems dabar rodau. Turiu išsaugojęs, plastmasinėmis rankenėlėmis. Nė sprindžio ilgio nebūtų. Kai man kas nors padejuoja dėl savo įrankių, sakau, žiūrėk, kelerius metus su tokiais dirbau, kol tėvas Stanislovas per vienuolius kapucinus iš Vokietijos gavo gerų. Pastaruosius taip pat dar tebeturiu“, – kalbėjo A. Teresius.

Kai pradėjo drožinėti, parestauruodavo kai kuriuos kryžius, nors to daryti buvo nevalia. „Buvo kitoks laikas. Draudimo laikas. Kaip buvo spaudos draudimo laikotarpis, taip tada, kai augau, brendau, buvo teminių, sakralių dalykų draudimas“, – prisiminė pašnekovas.

Dabar daug laiko skiria ne tik kūrybai, bet ir kitų mokymui, nes taip nori grąžinti tarsi skolą. „Taip noriu atsidėkoti savo likimui, žmonėms, kurie man savo laiku nesavanaudiškai padėjo, norėjo ant įdomaus kelio užvesti“, – sakė garliaviškis.

Vienas A. Teresiaus mokinių – keturiolikmetis Marijonas. Jis, anot tautodailininko, turi pajautimą, įspūdį padarė ir savo darbštumu, be kurio šioje srityje – nė iš vietos. Metus kartu besidarbuojančio paauglio prakartėlė – tradicinėje, kas dvejus metus Rokiškio krašto muziejaus rengiamoje XVI tarptautinėje prakartėlių parodoje-konkurse.

Marijono prakartėlė – iš aštuonių skulptūrėlių. Iš kolegų, draugų, gimnazistų darbų A. Teresius sukomplektavo ir į parodą šiemet išvežė 21 prakartėlę.

Štilį išnaudoja savo malonumui

Prieš pat Kalėdas stoja štilis. Užsakymai aprimsta. Bus visiška tyla iki pavasario. Būna, kad iki gegužės. „Kaip kolegos yra sakę, nors ant Via Balticos guldyk skulptūras, tu niekam nereikalingas būni“, – apie sezoniškumą dėstė A. Teresius.

Tylą šiuo metu jis išnaudoja savo malonumui. Palinkęs ties neįprastu projektu. „Gyvenime tokio dalyko niekad nesiimdavau, nors dažnai būnu prašomas – medžiotojų globėjo šv. Huberto. Nesiimdavau, nes tai labai sudėtinga kompozicija. Tai yra senoviniais rūbais apsirengęs medžioklis su lanku, su strėline, su sakalu, tupinčiu ant peties, ir elnias privalo būti. Elnias – su ragais“, – detalizavo skulptorius.

„Daug personažų reikia apjungti, bet iškėliau sau tokį iššūkį, kad iš vieno medžio gabalo padaryti. Kai elniukui reikėjo ragus padaryti, tiek problemų man iškilo… Kiek medžių išieškojau…“ – dėstė kūrėjas, bet neabejojo, kad  Hubertas bus baigtas dar iki Naujųjų metų.

Meistro darbų galima rasti įvairiausiuose Kauno rajono kampeliuose. Babtų seniūnijoje esančiame Žalgirio pergalės parke dunkso didinga Vytauto Didžiojo skulptūra, Ežerėlio slaugos namų kiemą puošia paukščio formos suolelis ir Rūpintojėlis. Garliavos Šimtmečio parke menininkas kartu su draugais iš ąžuolo jis išdrožė Lietuvos himno žodžius.

ATeresius yra Liongino Šepkos premijos laureatas, įvairių konkursų nugalėtojas, vienintelis Lietuvos tautodailininkas, pelnęs net tris „Aukso vainikus“.

Teksto autorius: Jurgita Šakienė, „Kauno diena“

Kauno rajono savivaldybės ir Igno Venslavičiaus nuotr.

Šio straipsnio publikuoti be „Kauno dienos“ leidimo negalima