Gaisrų paženklinta šv. Onos bažnyčia laukia savo atgimimo

Oninės – vasaros šventė, minima liepos 26 dieną, žyminti sunkiausių ir didžiausių vasaros darbų pabaigtuves, kai ragaujama naujo derliaus duona. Lietuvoje gausu ir moterų, pavadintų šiuo šventu vardu, ir bažnyčių tituluotų šv. Onos garbei. Šį vardą turi ir Karmėlavos bažnyčia, šiemet mininti parapijos įsteigimo 500 metų jubiliejų.

Liaudyje šv. Ona, kaip ir šv. Agota, buvo laikoma sergėtoja nuo gaisro. Deja, šis vardas Karmėlavos maldos ir Dievo namų neapsaugojo, bažnyčia degė kelis kartus ir vis buvo atstatoma.

Pastovus laikinumas

„Karmėlavos parapija įsteigta karaliaus Žygimanto Augusto valdymo laikais, o žemė priklausė jo žmonai Barborai Radvilaitei. XVI amžiuje 85 proc. Lietuvos buvo miškai. Visi dvarai, tiltai, palivarkėliai, bažnyčios, malūnai buvo statomi ne iš marmuro ar granito, o iš medžio. O ši statybinė medžiaga – degi. Zakristijonas pamiršo užpūsti žvakę ir bažnyčia sudegė. Karmėlavos bažnyčia degė daugybę kartų. Taip nutikus, vyrai ėjo į mišką, pjovė rąstus ir vėl bažnyčią atstatinėjo“, – jubiliejaus išvakarėse istoriją pasakojo Karmėlavos klebonas Virginijus Veprauskas.

Per Pirmąjį pasaulinį karą Karmėlavos bažnyčia taip pat buvo medinė, ir ją vėl pasiglemžė liepsnos. Sudegusios šventovės vietoje 1921 m. pagal  profesoriaus Vladimiro Dubeneckio projektą iškilo nauja medinė bažnyčia. Ji, pasak klebono, jungė senąją lietuvišką medinę architektūrą ir naująjį moderną, buvo labai iškilminga.

„Bet 1944 m. liepos 29 dieną rusų žvalgai su žiūronais užlipo pasižiūrėti į kitą Neries pusę, vokiečiai juos pamatė ir bažnyčią susprogdino. Pasistatę mortyras, sudubasino ir Rykštynės kaimą. Žmonės galvojo, kad vokiečiai bus išvyti, rusai patys išeis, ir vėl mes statysime naują bažnyčią. Tačiau rusai užsibuvo pusę amžiaus, ir nuo 1944 m. gruodžio 17 dienos parapija naudojasi laikina koplyčia. Ne veltui sakoma, kad nieko nėra pastovesnio už laikinumą“, – vaizdžiai situaciją piešė V.Veprauskas.

Svarbūs klausimai

Klebonas pabrėžė, kad dabartinė koplyčia per pusę metų buvo pastatyta ne plynoje vietoje, o priglausta prie svirno, kuriame apsigyveno tuometinis klebonas. „Čia gyvena ir dabartinis klebonas, – trečiu asmeniu apie save kalbėjo V. Veprauskas. – Kardinolo Vincento Sladkevičiaus laikais klebonas bandė įkalbinti leisti atstatyti bažnyčią, bet kardinolas sakė: dar kiek per anksti, tai ankstesni klebonai taip ir galvojo. Dabar šitas klebonas galvoja, kad reikia atstatyti, bet nėra lėšų“.

Kitas, ne mažiau klebonui svarbus klausimas – kokia gi turėtų būti naujoji bažnyčia. „Jei statytume medinę, būtų daug reikalų su priešgaisrine sauga. Statyti moderną? Aš Lietuvoje žinau labai mažai parapijų, kurios sau gali leisti projektuoti moderną, kad statinys turėtų išliekamąją vertę“, – samprotavo pašnekovas.

Prioritetas – išsaugoti kas išliko

Bet pirmiausia, V.Veprausko nuomone, reikia išsaugoti tai, kas dar išlikę. Tai – barokiniai vartai. „Mes žinome, kur yra varčios, bet jas iš restauratoriaus galime atgauti tik per teismą. O tai daug kainuoja, be to, varčios per tiek laiko greičiausiai jau sutrūnijo, lengviau ir paprasčiau bus pagaminti naujas“, – įsitikinęs klebonas.

Restauruoti reikia ir tvorą. Sudaryta darbų sąmata siekia 76 tūkst. eurų. Apie bažnyčios statybas, pašnekovo žodžiais, būtų galima galvoti tik atnaujinus vartus ir tvorą.

Ankšta ir tvanki

Kasdieninėms pamaldoms koplyčia Karmėlavos tikinčiųjų poreikius tenkina, tačiau sekmadieniais – tikrai ne. „Žmonės mėgsta sėdėti, o koplyčioje tenka stovėti. Ankšta ir per vestuves bei krikštynas, didesnes religines šventes, o karštomis vasaromis – dar ir tvanku. Šiuolaikiniuose maldos namuose jau turi būti ir šildymo, ir vėsinimo sistemos, kitaip mes neturėsime žmonių. Jau dabar tikintieji, žinodami, kad sekmadienį koplyčioje netilps, melstis važiuoja į Kauną, kuris ranka pasiekiamas“, – apgailestavo sielovadininkas.

Nors pavydo jausmas kulto tarnui turėtų būti svetimas, pasiteiravau, ar jis baltu pavydu nepavydi paštuviečiams ir kulautuviškiams. „Paštuvos Šv. Barboros ir Kulautuvos Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčios priklauso tam pačiam dekanatui, kaip ir Karmėlava. Visi dekanato kunigai pritarė, kad šviežiai sudegintas bažnyčias reikia atstatyti pirmiausia. Taip balsavau ir aš, nors sprendimas buvo skausmingas, sakydamas, kad po jų eilė ateis ir Karmėlavai, nes šios parapijos tikintieji dar turi kur melstis“, – sakė V.Veprauskas.

Pasmalsavau, į kurios naujosios pakaunės šventovės projektą norėtų lygiuotis klebonas. „Karmėlava yra save gerbianti parapija ir nesilygina nei su Kulautuvos, nei su Paštuvos bažnyčiomis. Mūsų bažnyčios projektui reikėtų ne visaliaudinio svarstymo, o specialistų nuomonės. Erdvė yra erdvė, šviesa yra šviesa, tačiau nupjovus kryžių bažnyčia neturėtų lengvai tapti koncertų sale ar teatru. Karmėlavos bažnyčia turėtų būti ir meno kūrinys, ir Dievo namai. Mes ieškotume aukštesnio architektūrinio lygio varianto“, – sakė pašnekovas.

Kada parapijos tikintieji galėtų tikėtis naujų maldos namų? „Mums tiesia pagalbos ranką Kauno rajono savivaldybė, kuri remia vartų ir tvoros atnaujinimo darbus ir žada paramą statant naują bažnyčią. Tos, kurios buvo sudegintos, jau atstatytos, Karmėlava atsidūrė pirmoje eilėje“, – klebonas konkrečios datos neįvardijo.

Teksto autorius: Vilma Kasperavičienė, "Kauno diena"