Pakaunės gyventojo gyvenimo kelią nulėmė vardas

Viena didžiausių Donato Šiaudyčio, rugpjūčio 8 d. švęsiančio 75-ąjį gimtadienį, svajonė – turėti tiek sveikatos, kad ir toliau galėtų vadovauti Kulautuvos vyrų ansambliui „Šilokas“. Ne vien dėl to, kad ši veikla jam vis dar labai patinka. „Šilokas“ – vienintelis vyrų ansamblis ne tik pakaunėje, bet ir visame Kauno regione. Be to, jis – ir Vilkijos moterų ansamblio „Vaivorykštė“ meno vadovas.

Mėgstami ir savame krašte

Kiek koncertų surengė per savo gyvenimą, D.Šiaudytis nė neskaičiuoja. Paklaustas, kuris iš jų jam labiausiai įsiminė, scenos veteranas susimąstė. „Kaip minėjau, vyrų kolektyvų beveik nėra. Jau vien dėl to išvykose mus džiugiai priima, o kai gerai sudainuojame – visų akys blizga. Vis dėlto, smagiausia koncertuoti Kulautuvoje. Nors sakoma, kad pranašu savame krašte nebūsi, negirdėjome, jog mes jau nusibodę, atvirkščiai – žiūrovai negaili plojimų, o tai paglosto savimeilę“, – džiaugėsi pašnekovas.

Pasak D.Šiaudyčio, koncertas – tai darbo vaisius. Nėra lengva ir paprasta surasti atlikėjų, juos pritraukti, paruošti repertuarą. „Iš šalies žiūrint daug kam tai atrodo paprasta. Paprasta yra susėdus prie stalo padainuoti, o paruošti kolektyvą, kad jis būtų reprezentatyvus, kad jį kviestų koncertuoti kitur, jau reikia lygio, o jis pasiekiamas sunkiu darbu“, – tvirtino „Šiloko“ ansamblio vadovas.

Traktorininku būti nenorėjo

Kas paskatino Donatą savo gyvenimą skirti muzikai ir dainai? „Aš vis juokauju, kad dėl to kalta mama, parinkusi tokį vardą – Do natos. Be to, tėveliai buvo muzikalūs, abu dainavo Butkiškės pavasarininkų chore, ten ir susipažino. Jie tapti profesionaliais muzikais galimybių neturėjo. Nelengva buvo ir man, nes tėvelis mirė, kai buvau vos vienuolikos, o laikotarpis tikrai buvo nepalankus. Ne vienas mamai patarė: kas iš tos muzikos, leisk mokytis būti traktorininku, greitai išmoks ir gerus pinigus uždirbs kolūkyje. Tačiau mama man leido pačiam rinktis, ko aš noriu“, – prisiminė pašnekovas.

D.Šiaudytis prisipažino, kad vaikystėje svajojo tapti gydytoju ir pradinėje mokykloje įstojo į Raudonojo kryžiaus organizaciją, nes visiems jo gimtinėje Čekiškėje pavyzdžiu buvo gydytojas Leonas Markelis. Bet, matyt, buvo stipresni tėvelių choristų genai, o potraukį sustiprino ir mokykloje skambėję pučiamųjų orkestro garsai.

Trauka muzikai ir dainai D.Šiaudytį atvedė į J.Gruodžio muzikinį technikumą (dabar konservatorija), pučiamųjų instrumentų klasę, nes trimitas jo mėgstamiausias instrumentas. Gabus studentas juo dvejus metus grojo Kauno „Ąžuolo“ orkestre. Baigęs studijas, D.Šiaudytis grįžo į gimtąjį Kauno rajoną, kuris tapo jo vienintele ir pagrindine darboviete.

Pelnė ne vieną įvertinimą

Kauno rajono metraštininkas Antanas Vaičius, kuris prieš daugelį metų Donatą mokė istorijos, puikiai žino visą mokinio nueitą kelią. „Su meile ir atsidavimu savo mėgstamai profesijai Donatas dirbo Čekiškės, Daugėliškių, Saulėtekių, Vilkijos kultūros namuose ir Kulautuvos kultūros centro meno vadovu. Jo suburti ir vadovaujami meno kolektyvai sėkmingai pasirodė rajono ir respublikinėse dainų šventėse. 1974 m. birželio 3 d. į Kauno rajono dainų šventę atvyko Donato vadovaujama naujai susibūrusi tarpkolūkinio susivienijimo kapela, kuri jau buvo sėkmingai pasirodžiusi ir pelniusi ketvirtą vietą respublikos kaimo kapelų apžiūroje. 1980 m. rajono dainų šventėje jis dirigavo kaimo kapelų muzikantams, o 2005 m. birželio 16 d. dainų šventėje, skirtoje rajono 50-mečiui, buvo liaudiškų kapelų vyr. vadovas. 1980 m. D.Šiaudyčiui buvo suteiktas saviveiklos žymūno ženklelis“, – prisiminė A.Vaičius.

Vis dėlto, pasak A.Vaičiaus, geriausi D.Šiaudyčio kūrybos metai buvo ir tebėra Kulautuvoje, kuri jam tapo antrąja tėviške. Jo vadovaujamas Kulautuvos kultūros centro vyrų vokalinis ansamblis nusipelnė rajono ir kultūros skyriaus vadovų, publikos aplodismentų ir žiūrovų padėkos. 2007 m. balandžio 28 d. ansambliui buvo suteiktas „Šiloko“ vardas. 2013 m. kovo 17 d. aukšto įvertinimo sulaukė Kulautuvos kultūros centro moterų vokalinis ansamblis, kuriam suteiktas „Akacijos“ vardas.

Atsiliepia tik šiltai

„Donatas patikimas ir rūpestingas kultūros darbuotojas. Būdamas kultūros namų meno vadovu, jis subūrė vyrų ir moterų vokalinius ansamblius, kaimo kapelų ir pučiamųjų instrumentų kolektyvus, kurie sėkmingai pasirodė rajono, respublikinių dainų švenčių dienomis ir įvairių renginių konkursuose. Donato kūrybinė veikla pažymėta diplomais, padėkų raštais, o ypač žiūrovų aplodismentais už nepakartojamas susitikimo akimirkas. Esu dėkinga už ilgametę draugystę ir, žinoma, už jo man dedikuotą dainą „Baltosios gulbės“, – šiltai kalbėjo ilgametė pakaunės kultūros darbuotoja Violeta Visockienė.

Ne mažiau šiltai apie vadovą atsiliepia ir Kulautuvos ansamblio „Šilokas“ dalyvis, Vilkijos gimnazijos direktorius Antanas Švedas. „Donatas Šiaudytis Kulautuvoje subūrė žmones, kuriems muzika – viena geriausių terapijų. Ji padeda užmiršti bėdas, rūpesčius, ligas ir gyventi su daina. Repeticijos – tai draugų ir bendraminčių susitikimai, galimybė pabūti kartu, pasikalbėti, o svarbiausia – smagiai padainuoti. Donatas moka rasti tinkamus žodžius kiekvienam, moka bendrauti ir tuo patraukti žmones. Džiaugiamės, kad esame kviečiami koncertuoti, kad mūsų atidžiai klausosi, kad mūsų dainos paliečia žmonių širdis. Tai vadovo nuopelnas, nes jis pats spindi vidine šviesa ir skleidžia ją aplink“, – sakė A.Švedas.

Ansamblio „Rūta“ vadovė Rūta Ribokienė patikino: šis ansamblis mielai dainuoja Donato sukurtas dainas, o abiejų ansamblių dalyviai gražiai bendrauja, džiaugiasi susitikę rajono ir respublikos koncertų scenose.

„Donatą pažįstu nuo 1962 m., mudu J.Gruodžio muzikinio technikumo (dabar konservatorija) kursiokai. Ir toliau mūsų keliai vis persipindavo, nes abu dirbome Kauno rajone. Iki šiol esame kolegos ir dažnai prisimename, kaip mes pradėjome savo karjerą. Bepigu dabar kultūros centruose, kur kiekvienam žanrui vadovauja tos srities specialistas, o anksčiau kultūros namuose buvo tik direktorius, dažnai eilinė kaimo mergaitė ar moteriškė ir meno vadovas. Žmonės į kultūros namus eidavo gana noriai, bet jų norai buvo labai įvairūs, todėl meno vadovas turėjo būti kaip sakoma – „visų galų meistras“. Gyvenimas mus išmokė būti muzikantais, dainininkais, šokėjais, dramos specialistais, aranžuotojais, poetais, kompozitoriais, o kartais net ūkvedžiais, statybininkais. Apie tai vis prisimename Kauno rajono kultūros darbuotojų-senjorų klube „MES“, kurio aktyvus dalyvis yra ir Donatas“, – pasakojo R.Ribokienė.

Teksto autorius Vilma Kasperavičienė, "Kauno diena"