Architektas, pamilęs tapybą

Rimantas Šermukšnis garbaus amžiaus senjoras, nenuilstantis vis naujų veiklų randantis  kulautuviškis. Kulautuvoje gyvena nuo 1991 metų. Paklaustas, kuo save laikantis kulautuviškiu ar kauniškiu, Rimantas akimirką susikaupia ir sako, kad dabar jau priprato prie miško, kaimynų aplinkos ir dabar jau yra kulautuviškis. Na, o aplankyti Irenos ir Rimanto Šermukšnių šeimą paskatino Rimanto kvietimas, atvykti ir pasižiūrėti, kaip įsirengė šalia namų savo tapybos darbų galerija. Kvietimas suintrigavo, todėl maloniai priėmiau kvietimą ir leidausi į  svečius. Rimantas pasitiko mane prie sodybos vartelių. Įžengus į jaukiai sutvarkytą kiemą nudžiugino gražiai sutvarkytas tvenkinukas,  žydinčios gėlės, dekoratyviniai krūmai. Junti, kad sodybos šeimininkai yra darbštūs ir grožį mylintys žmonės. Tuo dar labiau įsitikinau, kai R. Šermukšnis su antikvariniu raktu atrakino savo įrengtą paveikslų galeriją.

Rimantas pradeda pasakojimą, kad galerijai įrengti  puikiai tiko ankščiau buvusi upėtakių veisykla, kurį laiką ji buvo apleista. Dabar, kai Rimantas surado naują veikla – tapyti ir gaminti rėmus savo paveikslams, teko buvusią žuviveisai patalpą perdaryti į galeriją. Patalpa apvalios formos, geras dienos apšvietimas, languose  vitražai, muzikos kolonėlės, kompiuteris. Ant sienų sukabinti Rimanto darbai. Tai tik dalis jo paveikslų. Nemažai jų  kitose namų erdvėse. Pokalbį pradedame nuo to, kaip būdamas profesionaliu architektu – restauratoriumi, technikos mokslų daktaru, VDU docentu, įmonės vadovu, ėmėsi tapybos. Rimantas prisiminimais leidžiasi į mokyklos laikus. Pasakoja, kad kartą piešimo mokytojas per pamoką paprašė vaikų, kad nupieštų ką nors su akvarele. Tuo kart Rimantas mokytojui pripažino, kad neturi nei dažų, nei teptuko nei popieriaus, nes tėveliai negali jam jų nupirkti. Jau kitą pamoką mokytojas Rimantui atnešė visko, ko reikia piešimui. Tačiau, mokytojas jau  kitą pamoką mokykloje nepasirodė. Buvo išvežtas į Sibirą, - liūdna gaidele tęsia pokalbį Rimantas. Kitas epizodas susijęs su piešimu buvo tada, kai per fizikos pamoką sumanė nupiešti mokytojo portretą. Bandymas įgavo komišką pabaigą. Mat mokytojas pamatęs portretą pyktelėjo ir Rimantą nusivedė į direktoriaus kabinetą pasiaiškinti, kodėl per fizikos pamoką piešia mokytoją. Direktoriaus būta labai diplomatiško ir, pažvelgęs į Rimanto nupieštą portretą, mokytojui pusiau juokais atsakė, kad pykti ant mokinio nereikia, nes labai jau tikroviškai nupieštas mokytojo portretas. Tai tik vaikystės fragmentai, kuriuos prisiminęs Rimantas sako, kad labai norėjo išbandyti tapybos peripetijas. Netrukus svajonė virto savarankiškomis  tapybos studijomis. Vartau paties Rimanto gražiai  įrištą tapybos pradžiamokslio vadovėlį. Čia surinkti straipsniai  lietuvių, anglų, rusų kalba apie tai, kaip reikia tapyti. Be to Rimantas sakosi, kad šiuo metu susirašinėja su profesionaliu tapybos žinovu iš vienos užsienio šalies, kur gaunantis labai puikių patarimų. Vienas jų, kad prieš pradėdamas piešti paveikslą, turi gerai žinoti, ką pieši ir kaip pavadinsi savo paveikslą. Tada tapytojas neturi blaškytis, įterpdamas tapybos proceso metu dar papildomų elementų ar detalių. Tuo principu vedinas,  Rimantas jau nutapė du paveikslus. Viename jų tėviškės vaizdas, kur svarbiausia yra motinos figūra.  Ji pasirėmusi ant grėblio šienapjūtės metu. Kiek tolėliau paveiksle Rimanto tėvelis ir dar toliau tėviškės namai.

„Dabar jau esu toli pažengęs su tapyba, net sau leidžiu eksperimentuoti, bandyti naujas technikas“,-  džiugesio neslėpdamas teigia Rimantas.

Šiuo metu Rimantą imponuoja impresionistinė tapyba. Keletoje paveikslų ryškus Klodo Mone, Sezano ir kitų prancūzų impresionistų tapybos braižas. Ypač smulkūs potėpiai su besikeičiančiomis spalvomis ir atspalviais. Rimanto kolekcijoje daugelis paveikslų įrėminti. Rėmas yra labai svarbus paveikslui. Rimanto teigimu rėmas turi derėti su paveikslu. Jis yra paveikslo dalis. Į pokalbį įsijungusi Rimanto žmona Irena sako, kad vyras yra įsirengęs namo rūsyje dirbtuvę, kurioje gamina rėmus savo paveikslams. „Tai sudėtingas ir ilgai trunkantis procesas, mat rėmo susikertančius kampus uždengti reikia pasiruošti ornamentą iš specialios medžiagos mantikos – medžio tešla. Po to dar iš gipso ir silikono gaminamas modelis. Tada jau pradedi skaptuoti formas ir jas padengi specialiais dažais – auksavimu“ ,- su užsidegimu pasakoja rėmeliu gamybos technologijos peripetijas dailininkas.

  Iš ties paveikslas tokiuose rėmuose įgauna iškilmingumo, apgaubiamas  jaukumo skraiste.

Iš galerijos nueiname į šeimininko  namus. Ant sienų daug paveikslų: portretai, peizažai, natiurmortai. Apie kiekvieną jų Rimantas pasakoja istoriją kaip gimė mintis sukurti. Sako, kad prie jau nutapytų paveikslų vis sugrįžta, kad „pataisytų“. Todėl kai kurie jų nors ir jau ir pabaigti, tačiau vis dar prašosi Rimanto teptuko.

Žvelgdamas į Rimanto paveikslus, ypač junti tėviškės Anykščių rajone, Niūronyse  temą  jos ilgesį, artimųjų, draugų,  šeimos narių portretuose, šiltas tėviškas ir vyriškas  santykis ir prisirišimas prie bendrystės. Spalvos labai svarbus paveikslų atspindys. Beveik visuose jų spalvos šokinėja, juda, tarsi žaisdamos tarpusavyje. Kompozicijos peizažuose puikiai intuityviai sudėlioti objektai. Vienas jų šėlstančio jūros fone du besimaudantys vaikai. Rimantas sako, kad nemažai paveikslų kopijuojantis. Taip  mokosi iš dailininko. Kaip pavyzdys,  šėlstančio  jūros tematika yra perėmęs ir garsaus rusų dailininko marinisto  I. Aivazovskio.

Na, iš ties daugelio sričių menininku tapęs Rimantas, nesustoja. Renka medžiaga fotografuoja ir kuria filmus apie klasės bendramokslius, kurso draugus. Rengia susitikimus. Ant stalo išdėlioti šeimos albumai. Ir dar parašytos knygos apie restauruotą Kauno Rotušę, prisiminimų knygą apie Kauno restauratorius „Palikę pėdsakus“ ir kt.

Jau gerdamas arbatą  ir skanaudamas  ponios Irenos pagamintą puikų pyragą, klausiu, tai kaip toj Kulautuvoje, kad net gatvė, kurioje gyvena Rimantas ir Irena Šermukšniai pavadinta Šermukšnių gatve.

Rimantas vėl panyra į prisiminimus ir pasakoja, kad kai pasistatė namą ir reikėjo jį priduoti šalia nebuvo jokios gatvės. Tad nuėjo pas tuometinį Kulautuvos viršaitį ir paaiškino situaciją. Viršaitis patarė sugalvoti gatvės pavadinimą, susijusį su Lietuvoje augančiais medžiais, nes tame rajone – Jučionių kaime visos gatvės buvo pavadintos būtent medžių vardais. Dėl  gatvės pavadinimo pokalbio su viršaičio metu nekilo abejonių – ją sutarta pavadinti Šermukšnių vardu. Taip atsitiko, kad Rimanto Šermukšnio šeima gyvena Šermukšnių gatvėje. Viena savo tapytų paveikslų yra nupiešta šermukšnio uogų kekė, menanti rudens metą.

Nors  šermukšnio krūmas vaisiais dalinasi rudenį, tačiau puikiai žaliuoja ir žiedais puošiasi jau nuo pat pavasario. Taip ir su Rimanto kūryba nuo šermukšnio krūmo  pumpurų prie žiedų ir uogų. Tikiu, kad tapybos branda su kiekviena paieškos diena bus vis brandesnė. O jau netrukus, kvies lankytojus į savo naujai įrengtą savo tapybos darbų galeriją. Tad lauksime.

Bendravimo su Rimantu  laikas neprailgo. Dar kalbėjomės ilgai ir ne tik apie tapyba, pomėgius, knygas ir kūrybą. Jaučiau inteligentišką, ramaus būdo, sklandžiai ir intriguojančiai  gyvenimo istorijas pasakojančio,  susitelkusio ir universalaus menininko bendrystę.

Mykolas Fedaravičius

Kraštotyrininkas, istorijos mokytojas