Apie odą pasakoja keliaudamos

Auksarankės iš Kauno rajono, Domeikavos, odos skiautes verčia neįtikėtinais rankdarbiais ir tą patį malonumą kviečia patirti kitus.

Retai keičia rankines

Dar vaikystėje „Dailės“ kombinate, odos ceche, kur dirbo mama, po pjovėjų stalais į Audros rankas patekusios odos skiautės laikui bėgant virto nuostabiausiais rankdarbiais: užrašų knygelėmis su grublėtais viršeliais, raktų pakabukais, už juos ne ką didesnėmis piniginėmis, skrybėlėmis ir drabužiais.

Su metais aistra odai augo, o moters patirties bagažas ir odinių gaminių kolekcija nuolat pildėsi. Šiandien jos dirbtuvėse guli sertifikuotos naginės, kurias avi ne vieno šokių kolektyvo šokėjai, prie tautinių kostiumų puikiai derantys nedideli krepšeliai, nuotraukų albumai, įspūdingi pano, padėkliukai. Sunertos ant pakabos kybo bent kelios rankinės, pradedant turkio spalvos delninuke, baigiant talpia, gėlėta kuprine. Tiesa, nė viena jų nepriklauso Audrai – visos odinės gražuolės laukia savo šeimininkių.

„Galvoju, kad paskutinį kartą rankinuką sau pirkau 1983–1985 m. Tada šešios kurso draugės įsigijome vienodus raudonus, – Tai, kad gamina nuostabias rankines, anot Audros Jankauskienės, dar nereiškia, kad ji pati kiekvieną dieną vaikšto vis su kita. – Labai nemėgstu dėlioti daiktų iš vienos rankinės į kitą, todėl nešioju tol, kol pro išdilusį kraštą pradeda lįsti pieštukas. Tada greituoju būdu sau pasidarau naują ir vėl ją nešioju.“

Pirktinių rankinių ar kuprinių nepamatysite ir jos dukros Elzės Jankauskaitės rankose. Kam pirkti masinės gamybos aksesuarus, jei gali puoštis mamos kurtais, vienetiniais!

„Būna, mama nusiperka sau kokį gražesnį odos gabalėlį, o aš žiūriu ir sakau: o gal vis dėlto man kuprinę padarysi?“ – nusijuokė mamos pėdomis sekanti Elzė.

Augusi tarp odos atraižų, 21-erių mergina net neįsivaizdavo kito kelio. Dabar ji – Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto Tekstilės meno ir medijų trečiakursė ir Mobiliosios meno mokyklos direktorė, savo mamą įdarbinusi meno vadove.

Pastūmėjo karantinas

Mobilioji meno mokykla, anot Elzės, įkurta per karantiną. Būtent tada tradiciniai artimų draugių ir bičiulių prieškalėdiniai susibūrimai namo rūsyje su odos skiautėmis rankose įgavo visai kitokį pavidalą ir tapo prieinami kur kas didesniam besidominčiųjų ratui. Virtualia erdve ir jos galimybėmis Audra su Elze nesusigundė. Mintis vesti nuotolinius mokymus, prieš tai paštu išsiuntus reikiamas priemones, neatrodė patraukli.

„Jei kartu su oda būtume siuntę dar ir papildomus įrankius, tai galutinė gaminio kaina išaugtų iki kosminės, – bekalbėdama A.Jankauskienė nuo spintelės paėmė medinę dėžutę su keliolika specialių įrankių, dėl kurių odoje lieka skirtingų dydžių skylės. – Štai, apie juos kalbu. Jei paverstume pinigais, manau, būtų 1 tūkst., jei ne 2 tūkst. Vienas toks įrankis gali kainuoti net kelis šimtus eurų.“

Atgal į vietą padėjusi auksinę įrankių dėželę, Audra mintimis grįžo į karantino pradžią ir sėkmingai parašytą projektą, kuriam iš genialios minties buvo lemta virsti apčiuopiamu kūnu.

„Parašėme projektą. Pirmus metus viską susipirkome, o antrus metus pradėjome“, – mama su dukra net nenutuokė, koks sėkmingas startas jų laukia.

Moko gyventi tvariai

Paskleista žinia apie Mobiliąją meno mokyklą ir galimybę patiems kurti rankdarbius žmonėms pasirodė labai patraukli. Taip mamos ir dukros duetas ėmė keliauti po įmones, miestelių šventes, bendruomenių susibūrimus.

Savo stalus su priemonėmis Jankauskų šeimos moterys ne kartą skleidė Raudondvaryje, Aitvarų šventėje ir kituose įvairiuose renginiuose. Beje, tądien, kai susitikome, mama su dukra buvo susiruošusios vykti pas vienos bendruomenės moteris, savo garderobą pasišovusias papildyti naujomis piniginėmis ir dėklais, skirtais mobiliesiems telefonams ir asmens dokumentams. Kieme laukė mikroautobusas, šalia dirbtuvių stovėjo išrikiuotos kelios dėžės su visomis kūrybai reikalingomis priemonėmis.

„Moterys, su kuriomis susitiksime, odą lietė ne kartą. Viską, ką galėjo, jau padarė. Atėjo metas didesniems darbams“, – dirstelėjusi į laikrodį Audra skaičiavo, kad su įgyta mokinių meistryste tos dienos užsiėmimas turėtų trukti kiek daugiau nei dvi valandas.

Jei to paties darbo būtų ėmęsi visiški naujokai, laiko prireiktų dvigubai tiek.

„Biržų rajone vienos moterys pasišovė daryti nagines. Sėdėjo gal šešias valandas, kruopščiai, savo rankomis kiekvieną skylutę odoje darė. Pavyko, – A. Jankauskienė buvo laiminga galėdama savo žiniomis dalytis su kitais ir sykiu priminti apie tvarumą. – Visiems sakau, kad nemestų senos, nereikalingos odinės striukės. Ji gali virsti dviem nedidelėmis rankinėmis, o striukės kišenė – mažute pinigine. Svarbu turėti idėjų, žinoma, ir įrankių. Tuo jau mes pasirūpinsime.“

Kūrė antkaklį šuniui

Audra su dukra džiaugėsi ne tik susidomėjimu Mobiliąją amatų mokykla, bet ir žmonių fantazija, kurią išlaisvina rankose atsidūrusios odos skiautės ir kitos priemonės. Tuo metu, kai vieni žiūri į auksarankių mokytojų atsineštus pavyzdžius ir dėlioja iš anksto paruoštus šablonus, kiti, anot Jankauskų moterų, klauso savo širdies ir kuria pačius netikėčiausius rankdarbius. Kai kurie jų esą galėtų drąsiai konkuruoti su meistrų darbais.

„Visai neseniai Raudondvaryje viena užsienietė užsimanė padaryti antkaklį šuniui. Kaip supratau, augintinis buvo didelis, nes antkaklį teko sudurti iš kelių dalių. Užrašė ji savo keturkojo vardą, pritvirtino širdelių, dar ir išdegino kažką. Gal ir nebuvo pats geriausias darbas, bet ji buvo tokia laiminga ir vis kartojo, kad toks pats laimingas bus ir jos šuo“, – A.Jankauskienė neslėpė, kad masinių renginių metu sulaukia tikrai daug dėmesio. Todėl žino, jei į vietą atvyko 10 val. ryto, be 22 val. ar 23 val. namo negrįš.

Kviečia į stovyklą

Audra su Elze organizuoja ne tik išvažiuojamąsias programas, bet ir veiklas vaikams. Vykdydama projektą, kurį remia Kauno rajono savivaldybė, Mobilioji meno mokykla 4–12 klasių moksleivius šiemet pakvietė į vasaros stovyklas. Pirmoji pamaina vaikus subūrė birželį. Antrosios pamainos pradžia skelbiama rugpjūčio 22-ąją, prieš pat mokslo metus.

„Šiuo metu jau turime dešimt užsiregistravusių vaikų“, – Mobiliosios meno mokyklos meno vadovė neabejojo, kad skaičius per kelias ateinančias savaites dar tikrai augs.

Domeikavos gimnazijoje organizuojamos penkių dienų stovyklos kūrybinių odos dirbtuvių metu vaikai daugiau sužino apie odą, ką su ja galima daryti ir, žinoma, patys įgyvendina savo svajones, kurios į jų delnus gula pakabukų, plaukų papuošalų ar raktinių pavidalu.

„Pasiimkite draugą, klasioką, brolį ar sesę už rankos ir ateikite pasigaminti odos darbelių ir pasipuošti savo kurtais darbais, kuriuos galėsite neštis namo ir džiaugtis ilgus metus. Mes kartu su vaikais išpildysime visus sumanymus, padėsime pasigaminti apyrankę, krepšelį ar kitokį širdžiai mielą daiktą iš natūralios odos“, – užbaigti vasarą su gražiausiais odiniais rankdarbiais kvietė Audra ir Elzė.

Teksto autorius: Šarūnė Kutinskaitė-Būdavienė, „Kauno diena“

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Šio straipsnio publikuoti be „Kauno dienos“ leidimo negalima