Istorija ir kultūra – raktas ateities kaimui

 „Šiandien mes turime daugiau, negu neturime, – kalba Samylų seniūnė Jolita Andrulytė, – turime Kauno marias, Dubravos miškus, kūrybingą bendruomenę, vienijamą istorijos apie marių dugne likusias tėviškes... Pats laikas keisti Rūpintojėlio išraiškas veiduose ir ištreniruoti šypseną“.

Seniūnijos savastis

Pasak J. Andrulytės, pagrindo optimizmui ne tik Samylų seniūnijos, bet ir viso Kauno rajono gyventojai turi su kaupu. Šalia miesto sudarytos palankios sąlygos verslui, auga darbuotojų poreikis Laisvojoje ekonominėje zonoje, šalyje derliais garsėja augalininkystės ūkiai, sudarytos palankios sąlygos smulkiam kaimo verslui. Kiekviena rajono seniūnija radusi unikalią veiklos vystymo kryptį. Šalies mastu Kauno rajonas bene patraukliausias ne tik Lietuvos bei užsienio kapitalo įmonių, bet ir individualių gyvenamųjų namų statybai. Tą J. Andrulytė žino ne iš nuogirdų – prieš tapdama Samylų seniūne, ji dirbo rajono savivaldybės Ekonomikos skyriuje.

Šalies įstatymai ir teisės aktai reglamentuoja seniūnijų administracijų kompetencijos ribas, tačiau idėjų ir iniciatyvų nestokojančiam žmogui verslo logika sako, jog sulaukęs uždarytų durų, lipk per langą. Jaunoji lietuvių karta šios galimybės neatsisako. Samylų seniūnė J. Andrulytė Kauno marių apjuostoje teritorijoje įžvelgia nišą poilsio ir rekreacijos industrijai. Seniūnijos teritorija – 7,6 tūkst. ha, daugiau nei 80 proc. ploto sudaro miškai, dirbamos žemės – apie 17 proc. Dabartiniai kaimų gyventojai, kurių senolių nekilnojamoji nuosavybė likusi Kauno marių dugne, turimą žemę matuoja ne hektarais, o kvadratiniais metrais. Įsiterpti naujakurystei sudėtinga. Tai konsoliduoja seniūnijos bendruomenę, buria kraštiečius, pasklidusius po visą šalį ir dar toliau. Lietuviškoji Atlantida – taip apie naujausius vietos gyventojų kultūros projektus kalba atvykstantieji į tradicines vasaros pabaigtuvių šventes „Pėdos marių dugne“. Kasmet „dugniečių“ daugiau ir daugiau. Kur daugiau Europoje rasi tokį unikumą?..

Gamtos prieglobstis

„Žmogų kasdien – namuose, darbe, kelionėje – supa neįsivaizduojama elektromagnetinė tarša, – kalba Samylų seniūnė J. Andrulytė. – Negalime išsiversti be mobiliųjų įrenginių, interneto, tačiau už šią prabangą mokame sveikata. Natūrali gamta – miškas, vandens telkiniai, sodų sklypai – „įžemina“ susikaupusią žmogaus įtampą, suteikia laisvės mintims“.

Pasaulinė praktika žmonėms burtis į gamtos lankytojų ir stebėtojų bendrijas atsirita ir iki Lietuvos. Kauno marios traukia ne tik žvejus, bet ir buriavimo, vandens sporto, plaukiojimo valtimis, plaustais mėgėjus. Vis daugiau miestiečių šeimų savaitgaliams renkasi šiaurietiško ėjimo pramogą Dubravos miške ar Girionių parke, aktyvų poilsį su dviračiais, riedučiais. Pamariu nuo Pakalniškių piliakalnio iki Žiegždrių kaimo nutiestas pažintinis takas, lankytojus stebinantis augmenijos ir smulkiosios gyvūnijos įvairove. Dubravos rezervatinė apyrubė, kurioje 60 metų draudžiama žmogaus veikla, stebina kontrastais, kurių apstu vos peržengus į gretimą miško plotą. Girionių parkas, Dubravos arboretumas – juos vis dažniau lanko kauniečių šeimos. Praėjusiais metais Samylų seniūnijos teritorijoje nutiestas dviračių takas Vaišvydava – Girionys, šiemet panaši investicija numatyta Miškininkų gatvėje. Pasak J. Andrulytės, visa tai lėmė aktyvios seniūnijos bendruomenės pastangos ir rajono savivaldybės parama. „Ieškokime ir rasime, belskime ir mums bus atidaryta“, – sako Samylų seniūnė.

Pastaruoju metu dažname šalies miestelyje gyventojai daug investuoja į aplinkos estetiką. Samylų seniūnijos administracija įsikūrusi Šlienavoje, kuri pagal statusą yra kaimas, nors vietos senbuviai įsižeistų pavadinti kaimiečiais. Prieš keletą metų seniūnijoje buvo apie keturi tūkstančiai gyventojų, pastaruoju metu jų skaičius perkopė penkis tūkstančius. Seniūnė J. Andrulytė įžvelgia vienintelį motyvą – gyvenimo kokybės siekį. Naujakurystės pokyčius patyrę visi seniūnijos kaimai: Samylai (2011 m. surašymo duomenimis 104 gyventojai), Šlienava (1947), Girionys (1111), Vaišvydava (291), Žiegždriai (290), Gervėnupis (200), Laumėnai (149), Dubravai (120).

Naujų namų statyba, senųjų renovavimas seniūnijos bendruomenei kelia ir tam tikrų aplinkosauginių rūpesčių, pavyzdžiui, geriamojo vandens tiekimas ir nuotekų šalinimas. Tiesiant trasas perkasamos asfaltuotos gatvės, nukenčia gyventojų sklypus puošiantys želdiniai. Statybininkų darbai prašosi geresnės kokybės, spartesnių tempų, bet tam reikia ne tik pinigų. Prieš keletą metų Samylų seniūnija buvo pripažinta geriausia rajono savivaldybėje, dovanų gavo traktorių, kuriuo dabar atliekami įvairūs buities gerovės darbai. Kai Girionių darželiui prireikė išrauti nupjautų medžių šaknis, seniūnė kreipėsi į Vaišvydavos girininkiją, jos meistrai su specialia technika kelmus išrovė ir išvežė. Panašių geranoriškos pagalbos atvejų apstu.

Galvojama apie ateitį

J.Andrulytė pasakoja apie rengiamą Samylų seniūnijos vystymosi ir plėtros studiją, kurioje mokslininkai ir specialistai numatys, kokią kultūrinės ir verslo veiklos kryptį pasirinkti verta. Pavyzdžiui, Nemunu nuo Kauno iki Vilkijos jau plaukioja garlaivis, o tiek vandens aplink savo teritoriją turinti Samylų seniūnija tokio verslininkų dėmesio nesulaukė. Savaitgaliais prie Kauno marių vadinamosios Biliūno įlankos susirenka nemažai poilsiautojų. Vieni plaukioja guminėmis valtelėmis, kiti tiesiog mėgaujasi marių vėsa ir miškingose pakrantėse gyvenančių paukščių giesmėmis. Kur poilsiautojams atsigerti kavos ar bent vandens, kur pasislėpti nuo saulės kaitros ar lietaus? Aplinkos tarša nenuspėjama: žinodami apie „laukinę gamtą“ miestiečiai atsiveža maisto, vienkartinių indų. Retas kuris šiukšles vežasi namo.

Maitinimo verslas aplenkia ir visus be išimties Samylų seniūnijos kaimus. Šlienavos šeimininkės moka kepti duoną, šakočius, kitus pyragus, tačiau šventėms kviečiasi Margininkų kaimo (Taurakiemio sen.) ūkininką Audrių Banionį su savo ūkio mėsos, pieno, pyrago gaminiais ir mobiliąja parduotuve. Verslių žmonių esama Žiegždriuose, Vaišvydavoje, Laumėnuose, Gervėnupyje. Žiegždrių kaime ūkininkas Vidas Kūlokas augina žemaitukų veislės žirgus, baigiantis gegužei jis dviem savo žirgais Aisetu ir Palšiu dalyvavo tradicinių kinkinių kelionėje iš Tado Blindos sostinės Luokės į Anykščius, Arklio muziejų. Ūkininko dukra Neringa 2000 m. su Aisetu dalyvavo istoriniame žygyje ir jojo iki Juodosios jūros. Šiandien seniūnijos svečiai su V. Kūloko žemaitukais gali pajodinėti, vaikams yra hipoterapijos galimybės. Sodų bendrijose, kurių seniūnijoje beveik šešios dešimtys, apstu daržovių, gėlių, dekoratyviųjų medelių augintojų. Tokiems ir panašiems smulkiesiems verslams liudijimus išduoda rajono savivaldybė, seniūnijai neprivalu valdyti tokios informacijos. Tačiau ši tvarka nepadeda seniūnijų vadovams, ypač kai viešai iš Vilniaus skelbiama, jog valdžia turinti būti arčiausiai žmogaus.

„Bendruomeniškumas, visuomeninė seniūnaičių institucija padeda išryškinti kaimo gyventojų rūpesčius, ieškoti sprendimų“, – kalba Samylų seniūnė J. Andrulytė. Jos nuomone, didžiausias kliuvinys komunikacijai – gyvenamosios vietos ir darbovietės pasirinkimai. Žmogus gyvena kaime, dirba mieste, ten į darželį ar mokyklą nuveža ir savo vaikus. Abiejose seniūnijos ugdymo įstaigose (Girionių vaikų darželyje ir Šlienavos pagrindinėje mokykloje) stokojama vietų. Vakarais ir savaitgaliais sportuoti jaunimas renkasi Girionių kolegijos stadione  arba Šlienavos mokykloje. Didesnė salė susirinkimams, koncertams, iškilmėms – tik Girionyse, Kauno miškų kolegijos rūmuose. Kai prieš dešimtmetį Samylų seniūnijos vaikų dienos centrą Laumėnų kaime lankė Prezidentas Valdas Adamkus, viešam pokalbiui su bendruomene jis buvo priimtas Dubravos miškų  urėdijos salėje, Girionyse.

Svečių laukiama

„Žemėlapyje Samylų seniūnija atrodo tarsi „samtyje“ – Kauno marios uždariusios visus išvažiavimus, yra tik vienos krypties eismas – į svečius, – sako seniūnė J. Andrulytė, – XXI amžiuje tai yra didelis privalumas“.

Valstybinės reikšmės kelias veda į Žiegždrius, kuriuose nuo 1958 m. veikia dvasios negalavimų ligoninė. Per tuos dešimtmečius kaimo pavadinimas tapo bendriniu su aiškia neigiama konotacija. Viešumoje vis dažniau pasigirsta kalbų, jog ligoninės pastatų kompleksui keistina paskirtis. Ar taip įvyks ir kada – vis dar nežinia, tačiau tapybiškos kaimo apylinkės naujakurių nesulaukia. Miestiečiams naujos statybos Samylų seniūnijos kaimuose nepatrauklios ir dėl infrastruktūros. Kitapus Kauno – rajono teritorijoje link Žemaitijos – urbanizuotos gyvenvietės: asfaltuoti keliai, elektros, gamtinių dujų, vandentiekio, kanalizacijos tinklai. Šlienava, Dubravai, Gervėnupis įsikurti traukia nebent meniškos sielos žmones. Samylų seniūnė J. Andrulytė laisvalaikiu tapo, fotografuoja, seniūnijos bendruomenėje rado gerą kultūrinę terpę. Dvasinis ugdymas padeda žmogui pažinti save, atsiskleisti, surasti bendruomeniškumo šaltinį. Galų gale tai yra prevencija neapgalvotiems žingsniams. Iš Kauno marių dugne likusių kaimų žmonės atsinešė dzūkų, suvalkiečių tautosakos, darbštumo ir kaimyniškumo tradiciją. Perkelti ją į intensyvios gyvensenos dabartį – misija įmanoma. Tą liudija gyvas Samylų seniūnijos kūrybinis veikimas. Unikalios „dugniečių“ pavardės primena kitados prie Nemuno gyvenusių kaimiečių verslus, pomėgius, įpročius: Karvelis, Didvalis, Purvinskas (Kampiškės), Audėjaitis, Dubosas, Pabiržis (Šilėnai), Kapočius, Mozūras, Gervė (Dvareliškės) ir kt.

„Istorijos saitai įspėja žmones vertinti gimtinės savastį, kurios prireiks ateinančioms lietuvių kartoms“, – sako J. Andrulytė.

Justinas Adomaitis, „Ūkininko patarėjas"

Autoriaus nuotraukos