Garliavos herbas

Garliava – nesena rajono gyvenvietė. Ji XIX a. pradžioje išaugo iš gatvinio kaimo grafo Juozo Godlevskio žemėje. Per Garliavą buvo nutiestas svarbus pašto kelias Kaunas–Marijampolė–Varšuva. 1809 m. grafas J. Godlevskis čia pastatė katalikams bažnyčią ir šventovę pavadino savo vardu – Godlevo. Vietos gyventojai lietuviai ją ėmė vadinti Garliava. 1809-ieji – tai Garliavos Švč. Trejybės bažnyčios ir naujai įkurtos vietovės – Garliavos – įkūrimo metai (2009 m. Garliava iškilmingai pažymėjo 200-ąsias įkūrimo metines). Bėgant metams Garliava išaugo į šiuolaikinę miesto tipo gyvenvietę – didžiausią Kauno rajone. 1918–1950 m. Garliava buvo valsčiaus, o 1950–1955 m. – Panemunės rajono centras. Nuo 1955 m. liepos 1 d. Garliava priklauso Kauno rajonui. Miestelis nuo seno žinomas kaip pamaldžių ir patriotiškai nusiteikusių žmonių kraštas. Prasidėjus 1863 m. tautiniam išvaduojamajam sukilimui Lietuvoje, jame aktyviai reiškėsi vietos gyventojai ir kunigai. Garliaviečių tautinis patriotizmas ypač pasireiškė 1864–1904 m. – spaudos draudimo metais. Vietos knygnešiai buvo sudarę spaudos mylėtojų ir platintojų draugiją, skleidė lietuvišką žodį, steigė slaptas daraktorines mokyklas. 1905 m. revoliuciniai įvykiai Rusijoje ir Lietuvoje paskatino ir garliaviečius lietuvius pasipriešinti caro valdžiai. 1905 m. kovo 3 d. 1000 garliaviečių pasirašė peticiją carui, reikalaudami sąžinės, spaudos, žodžio ir tikėjimo laisvės, leisti lietuviams užimti Lietuvoje valdiškas tarnybas, siekė, kad teismuose ir mokyklose būtų vartojama lietuvių kalba. 1918 m. vasario 16 d. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, 1918–1920 m. nemažai garliaviečių savanoriškai stojo į Lietuvos kariuomenę ir dalyvavo kovose už Lietuvos laisvę. Žuvusių savanorių atminimas įamžintas Vytauto gatvėje prie bažnyčios pastatytame paminkle.
Ir pokario metais Garliavos apylinkėse vyko aktyvi rezistencinė kova. Čia veikė Tauro apygardos Birutės rinktinės kovotojai (vadas Juozas Lukša-Daumantas). Šiandien jo vardu Garliavoje pavadinta ir gatvė, ir mokykla (J. Lukša žuvo 1951 m. rugsėjo 4 d. Pabartupyje, netoli Garliavos). Žuvusių kovotojų atminimas 1989 m. įamžintas Jonučių kapinėse. Sovietinės okupacijos metais aktyviai priešinosi ir Garliavos bažnyčia. Čia buvo platinama Lietuvos katalikų kronika, veikė bažnytinis choras, o Lietuvos kankiniams atminti buvo slapta statomi kryžiai. Atgimimo laikotarpiu (1988–1990 m.) Garliavos gyventojai aktyviai įsitraukė į tautinio atgimimo judėjimą. Dar 1988 m. vasarą Garliavoje įsikūrė Sąjūdžio grupė – viena pirmųjų Kauno rajone. Tragiškomis Sausio 13-osios dienomis garliaviečiai budėjo Vilniuje prie Seimo rūmų ir prie Juragių televizijos stoties.
Istorinio herbo Garliava neturėjo. Todėl, svarstant naujo herbo idėjas, buvo ieškoma simbolio, kuris labiausiai atspindėtų Garliavos istorinės praeities įvykius, garliaviečių pamaldumą ir patriotiškumą. Vietos gyventojų atstovai išreiškė norą, kad Garliavos herbe būtų kovos, ištvermės ir ryžto simboliai, todėl buvo nutarta herbe pavaizduoti šakelę su 3 ąžuolo lapais. Tai ištikimybės ir tvirtumo simbolis. Būtent tokiomis savybėmis pasižymėjo garliaviečiai, kovodami už lietuvybę ir krašto laisvę. XIX a. netoli Garliavos augo ąžuolų giraitė.
Herbo etaloną parengė dailininkė Valerija Kiškienė. Heraldikos komisija jį aprobavo 1994 m. lapkričio 24 d., Lietuvos Respublikos prezidentas patvirtino 1994 m. gruodžio 21 dieną. Herbo aprašymas: auksiniame (geltoname) herbinio skydo lauke vaizduojama šakelė su 3 žaliais ąžuolo lapais.