Rajonas

Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia (UK 972)

Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia yra Zapyškio miestelyje ant Nemuno kranto, priklauso Vilkaviškio vyskupijai. Senoji bažnyčia yra gotikinės architektūros paminklas, vadinama Lietuvos bažnyčių motina. Bažnyčia 1666 m. ir 1698 m. konsekruota (iki tol gerokai remontuota). 1667 m. minima parapinė mokykla. Iki 1794 m. Zapyškis priklausė Žemaičių vyskupijai. XVII a. pradžioje šiaurinėje pastato dalyje pristatyta nedidelė zakristija. 1744 m. ir 1763 m. bažnyčia remontuota: paaukštinta, pristatyta zakristija, įrengtas altorius. 1812 m. po karo pastatą apnaikino čia stovėjusi prancūzų kariuomenė. Nuo 1901 m. bažnyčioje pamaldos nelaikomos. Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai išardė vargonus, pasiėmė vamzdžius. 1920 m. dailininkas A. Presas surinko ir paskelbė medžiagą apie bažnyčią, atliko kai kuriuos remonto darbus. Bažnyčia 1923 m. restauruota, 1936 m. joje buvo bažnytinių daiktų sandėlis. 1946 m. Nemuno potvynis nugriovė bažnyčios rytinę dalį, sugriauta presbiterija, išversti apie bažnyčią augę seni gluosniai. 1953–1959 m. bažnyčia atstatyta pagal architekto A. Umbraso projektą 1969 m. ir 1979 m. suremontuota. Dabar pamaldos nevyksta. Traukdamasi Rusijos kariuomenė 1915 m. pastatą sugriovė. Ant tų pačių pamatų 1939–1942 m. pastatyta mažesnė bažnyčia. Ji neoromaninio stiliaus, stačiakampio plano, halinė, vienabokštė, be apsidės. Vidus padalytas į tris navas. Visa vidaus erdvė perdengta plokščia medine perdanga.

 

Interjeras buvo išpuoštas sienine tapyba. Gotikinės mūrijimo sistemos vietomis nesilaikyta, plytos sumūrytos netvarkingai. Fasaduose beveik nėra vientisų horizontalių ir vertikalių linijų, stačių kampų. Manoma, kad bažnyčią statė vietos mūrininkai, kuriems vadovavo gerai gotikinės kompozicijos principus išmanantis meistras. Pagrindinį vakarų fasadą horizontalios juostos dalija į tris tarpsnius: cokolį, vidurinę dalį ir frontoną. Prie kairiojo kampo prigludęs nedidelis laiptų priestatas. Fasado viduryje, stačiakampėje nišoje, yra smailiaarkis portalas, virš jo (taip pat stačiakampėje nišoje) truputį pastumtas nuo ašies – pusapskritis langas. Fasadą skaido aukštos nišos: cokolyje smailiaarkės, vidurinėje dalyje stačiakampės. Aukštas frontonas, sprendžiant iš pėdsakų, anksčiau, matyt, buvo laiptuotas. Jame taip pat daug stačiakampių ir smailiaarkių nišų, išdėstytų trimis į viršų smailėjančiomis eilėmis. Pietinis ir šiaurinis fasadai beveik vienodi. Kompoziciją sudaro aukštas stiegių stogas. Sienose pabrėžtas vertikalus langų, nišų ir kontraforsų ritmas. Kontraforsai – trijų skirtingo skerspjūvio tarpsnių. Presbiterijos kontraforsai grakštesni nei navų. Fasaduose daug profiliuotų plytų. Tiesa, jos tik trijų rūšių, bet iš jų sudarytos įvairios portalų, langų ir nišų apvadų, juostų ir karnizų kompozicijos. 1993 m. išleistas bažnyčiai skirtas pašto ženklas (dail. Eugenijus Gūzas).