Skulptūros „Ežerėlio durpynui – 100” autorius tvirtai įleido šaknis durpininkų mieste

Skulptorius, menininkas, statybininkas – taip ir būtent tokia seka prisistato Ežerėlyje su šeima gyvenantis Pijus Česiūnas. Šio autoriaus skulptūra, simbolizuojanti durpių klodus ir iš jų iškilusį šviečiantį miestą, puošia aikštę durpininkų mieste.

Panašiu metu prie Vilkijos pirminės sveikatos priežiūros centro sustojo akmeninis šv.Lukas, evangelistas ir gydytojų globėjas. Šio meno kūrinio autorius – Pijaus tėtis, skulptorius profesorius Gintaris Juozas Česiūnas, o techninį darbą jam atlikti padėjo sūnus ir Augustinas Baronas.

Greitai perprato miestelio dvasią

Nors tuo metu Ežerėlyje skulptorius dar buvo naujokas, komisijai pateikė kelis variantus, kas galėtų atsirasti naujai formuojamoje miesto aikštėje. „Įsijausti į miestelio dvasią tikrai nebuvo sudėtinga, ją perpratau palyginti greitai“, – šypsojosi pašnekovas.

Česiūnai nėra durpininkų miesto senbuviai, gruodį bus devyneri metai, kai čia gyvena. „Matyt, taip lėmė lemtis arba atsitiktinumas. Jokio plano čia gyventi nebuvo, paprasčiausiai, nenorėdami ištaškyti santaupų, sudėjome jas į žemę – nusipirkome sklypą. Vėliau pasistatėme namą, o tą, kuriame įsikūrėme pradžioje, pardavėme. Dabar jau nesiruošiame kur nors kitur keltis, nes čia gerai ir patogu gyventi, puiki bendruomenė ir infrastruktūra, visi poreikiai patenkinami. Ežerėlis turi savotiško žavesio“, – šypsojosi Laura Česiūnienė.

Geba prakalbinti akmenį

P.Česiūnas, kaip menininkas, pėdsaką yra palikęs ir kitose šalies vietovėse, jo skulptūrų galima aptikti Jonavoje, Kėdainiuose, Zarasuose. Nors dažniausiai Pijaus darbai – iš akmens, jis nevengia ir kitų medžiagų. „Neseniai teko pažaisti su smėliu – padėjau kolegai daryti skulptūrą. Man įdomios visos medžiagos: medis, metalas, netgi ledas. Viskas priklauso nuo kompozicijos. Nėra taip, kad kurią nors mėgčiau labiau. Tiesiog viena minkščiau pasiduoda, su kita dirbti reikia ilgiau. Kiekviena medžiaga turi pranašumų ir trūkumų, prioriteto neskiriu nė vienai“, – patikino skulptorius.

Vis dėlto apie vieną iš medžiagų mažakalbis skulptorius kalba daugiau: „Idėjas patys akmenys atsineša. Gysloti, lygūs, užsispyrę, kieti ar minkšti. Jie savyje turi gilią istoriją ir prisilietus norisi sugebėti prakalbinti. Kartais akmenys prakalba ir pajunti ryšį, o kartais nuveda visai kitu keliu, negu buvo nubraižytas eskizas. Visai kaip ir gyvenimas – ne viskas visada būna taip, kaip suplanuoji. Kartais net geriau.“

Dabartiniai sumanymai – eskizuose

„Iš tiesų šiuo metu esu statybininkas. Skulptūra ir menas – malonumas, tačiau iš jų sunkiau išgyventi – mažiau užtikrintumo. Statybininko darbas generuoja nuolatines pajamas – kai reikia išlaikyti šeimą, būtinas stabilumas“, – atviravo pašnekovas.

Nepaisant to, kad duoną šiuo metu užsidirba iš statybų, Pijus kūrybos, gal tiksliau – kūryba skulptoriaus nėra apleidusi. „Nuolat į galvą šauna kokia nors idėja. Kad jų neužmirčiau, nusipiešiu eskizą. Vis sakau sau: kai tik turėsiu laisvą minutę, ką nors padarysiu. Gaila, kad tų laisvų minučių atsiranda retokai“, – prisipažino ežerėlietis.

Paklaustas, ką pirmiausia darytų, jei atsirastų laisvo laiko, P.Česiūnas nedvejojo nė akimirkos. „Pirmiausiai griebčiau akmenį. Pjaustyčiau, daužyčiau, skaldyčiau. Turiu nemažai sumanymų, bet tikriausiai pirmiausia imčiausi daryti stilizuotą, išaukštintą didmiestį. Dabar toks laikmetis, kai visi stato, augina miestus. Mano „Didmiestis“ galėtų stovėti kokio nors miesto aikštėje, jei skulptūros gabaritai būtų tinkami“, – planais dalijosi skulptorius.

Ilgaamžiškumas nerūpi

Kiti sumanymai, kuriuos menininkui knieti įgyvendinti, susiję su žiedinėmis sankryžomis. Pijaus žodžiais, tai labai tinkamos erdvės skulptūroms. Vienintelė joms mažiau tinkanti medžiaga – medis, nes jis neatsparus lauko sąlygomis, čia reikįtų stabilesnės medžiagos: metalo ar akmens.

Menininkas neslėpė, kad dažnai pasitaiko akimirkų, kai kūrinio ilgaamžiškumas jam visiškai nerūpi. „Tarkime, visai įdomu žiūrėti, kaip po truputį tirpsta ir nyksta ledo skulptūra ar smėlio kūrinį akimirksniu nuplauna jūros banga. Man tai įdomus procesas. Tikriausiai, čia įtakos turi laikmetis, kai viskas keičiasi labai greitai, kai visi alksta ir reikalauja naujovių, kai užsistovėti nepageidaujama. Menas turi taikyti prie nūdienos“, – samprotavo ežerėlietis.

Paklaustas, ar įtakos jo pasirinkimui turėjo tėčio pavyzdys, Pijus sakė, kad jį nuo mažens traukė menas. „Todėl ir stojau į Dailės gimnaziją, net minčių nebuvo ką nors kitką studijuoti ar kuo nors kitu domėtis“, – sakė pašnekovas, Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete baigęs skulptūros studijas.

Teksto autorius: Vilma Kasperavičienė, "Kauno diena"

 

Komentarai (0)

Parašykite savo nuomonę:

Prisijungusių sistemos lankytojų komentarai svetainėje yra viešinami automatiškai

Neprisijungusių sistemos lankytojų komentarai svetainėje yra viešinami tik patvirtinus administratoriui

: