L.Valantiejienė: „turiu tokią prabangą, galiu daryti ką noriu ir kas šauna į galvą“

Ką gali kūrėjo rankos? Taip pavadinta virtuali Kauno rajono savivaldybės viešosios bibliotekos surengta paroda, skirta Tautodailės metams ir Kauno rajono 65-mečiui. Žiūrovų teismui savo darbus pateikė beveik trys dešimtys pakaunės kūrėjų, tarp jų – ir Rokų seniūnijos gyventoja Loreta Valantiejienė. Šios menininkės darbų įvairovė liudija: kūrėjo rankos išties gali labai daug.

„Tikrai neatstovauju viena siaurai sričiai“, – šypsojosi L.Valantiejienė. Ji – ir knygų iliustruotoja, ir papuošalų moterims kūrėja, o kartu su vyru Arūnu – suvenyrų ir aksesuarų medžiotojams linijos puoselėtojai.

Kūrybinio prado šaknys

Menininkė įsitikinusi: kūrybinis pradas slypi genuose – giminėje ne vienas turėjo estetikos pojūtį. Nagingi buvo Loretos mamos ir tėčio artimieji. Buityje tėtis iš medžio ir suolus, ir stalus pats mokėjo pasidaryti, o mama kūrė įvairiausius nuostabius rankdarbius. „Nežinia, kiek jie būtų išvystę savo gebėjimus, jei būtų mokęsi, tačiau buvo kiti laikai, todėl profesionalių menininkų su šios srities aukštojo mokslo diplomais giminėje nebuvo“, – sakė moteris.

L.Valantiejienės gabumai dailei atsiskleidė gana anksti. „Jau darželio laikais būta kelių momentų, kurie nulėmė būsimą pasirinkimą ir kelią į kūrybą. Paprastai auklėtoja giria visus vaikus, kad gražiai piešia, šoka ar dainuoja, girdamos neatsilieka ir mamos. Bet kartą mane pagyrė į darželį užsukusi auklėtojos paauglė dukra, netgi piešinį nunešė parodyti į kitą grupę. Tada aš pasijutau išties įvertinta!“ – šypsojosi pašnekovė.

Gražiai piešusiai mergaitei pradinėje mokykloje užkliuvo knygos, kurias reikėjo skaityti: labai mažai ir nespalvotai iliustruotos. „Iki šiol prisimenu tą blykstelėjusią mintį: būsiu dailininkė, piešiu spalvotai, kad vaikams būtų malonu skaityti. Tai buvo du kertiniai postūmio taškai“, – patikino menininkė.

Ūgtelėjusią Loretą mama nuvedė į J.Naujalio meno mokyklą (dabar –  Kauno dailės mokykla) laikyti stojamųjų egzaminų. Sėkmingai ją baigus, tolimesnis kelias taip pat buvo aiškus – taikomosios grafikos studijos Lietuvos dailės akademijos Kauno filiale.

Vis dėlto menininkė yra įsitikinusi: genų įtakos, gabumų ir didelio noro neužtenka – reikia daug dirbti, nuolat tobulintis. „O man tai daryti smagu ir lengva, nes mano darbas yra besirealizuojanti vaikystės svajonė“, – šypsojosi moteris.

Vėliau L.Valantiejienė prisipažino: „pokalbio metu vaikystės prisiminimai iškilo vaizdiniais, kurie kaip nuotraukos sugulę atmintyje. Man kilo idėja tuos vaizdinius nupiešti, nes nuotraukų nėra, tai bus puikus prisiminimas, o piešinius matys tik siauras artimųjų ratas“.

Idėją pasufleravo draugai

L.Valantiejienė ne vienerius metus dirbo vaikiškų knygelių, žurnalų, vadovėlių iliustruotoja, bendradarbiavo su „Šviesos“ leidykla, „Lututės“ redakcija ir kitomis leidyklomis, dalyvavo tarptautiniuose projektuose, kuriant mokomąsias priemones vaikams. Tikrai nesuklysime sakydami, kad su Loretos piešiniais užaugo ne viena vaikučių karta.

Šalia šios veiklos kartu su vyru Arūnu, paraginta draugų medžiotojų, prieš keturiolika metų Loreta pradėjo kurti  unikalius dirbinius  iš rago, kaulo, plunksnų ir kailio: suvenyrus, prizus ir aksesuarus.  „Tai buvo niša Lietuvoje, įkūrėme mažąją bendriją „Lstudija“, darbai turėjo ir tebeturi paklausą. Vyras menų mokslų nėra baigęs, tačiau jis labai geras technologas. Esame puikus duetas“, – teigė pašnekovė.

Taikomosios grafikos menų magistrės rūpestis  –  ką naujo sukurti, kad gaminys būtų estetiškas, patrauklus ir funkcionalus, o gamybos procesas – pjovimas, graviravimas ir markiravimas lazeriu, produkcijos realizavimas – vyro rankose.

Puošia ir moteris

„Turiu tokią prabangą: galiu daryti ką noriu ir kas šauna į galvą. Aišku, duoną reikia užsidirbti ir pagrindinis  mano darbas yra iliustravimas. Tačiau kitur kūryboje esu laisva, todėl nėra taip, kad kas nors atsibosta, atsiranda vis naujų įkvėpimo šaltinių. Dabar vienas tokių smagių užsiėmimų – 3D paveikslų iš medžio, jį pjaustant lazeriu, kūrimas. Tai labiausiai ir džiugina širdį: ką nors atrasti sau naujo, prisiliesti, išbandyti“, – prisipažino menininkė.

Rokų seniūnijoje gyvenanti L.Valantiejienė  yra žinoma ir kaip papuošalų kūrėja. „Kas šauna į galvą, tą ir darau: kartais moterims papuošalus su akmenukais, kartais su plunksnomis ar kriauklėmis, kailiu. Tai nėra nuolatinis užsiėmimas, darau, kai ateina įkvėpimas, taip ir gimsta nauja linija“, – šypsojosi moteris.

Menininkė buvo atvira: naujos idėjos gimsta labai įvairiai. „Kartais mintyse pamatai vaizdą, kurį belieka tik įgyvendinti. Bet taip yra sudėtingiau, nes reikia ieškoti tam tinkamų medžiagų, tarkime, akmenukų, plunksnų ar metalinių detalių, kurios būtų artimos vizijai. O kartais atvirkščiai – visai paprasta: pamatai akmenėlį ir aišku, kaip jį panaudoti“, – sakė pašnekovė.

Šiuo metu ant Loretos darbo stalo įsikūrę keli dalykai. Moteris, be kita ko,  užsiima meno terapija, piešia fraktalus, kuria naujas iliustracijas. Kam jos bus skirtos, menininkė laiko paslaptyje. „Nemėgstu kalbėti apie darbus, kol jie neužbaigti. Juk neaišku, kur nuves kūrybinis kelias, kas ir kokią įtaką padarys sumanymui. Aš pati ne visada laikausi tikslaus sumanymo plano, palieku vietos ekspromtui, nes jis turi žavesio, nesigraužiu, jei kas nors nepavyksta. Tokia mano kūrybos filosofija“, – atviravo menininkė iš Rokų seniūnijos.

Teksto autorius: Vilma Kasperavičienė, "Kauno diena"

Komentarai (0)

Parašykite savo nuomonę:

Prisijungusių sistemos lankytojų komentarai svetainėje yra viešinami automatiškai

Neprisijungusių sistemos lankytojų komentarai svetainėje yra viešinami tik patvirtinus administratoriui

: