Kūrybingos moters rankose net sena šluostė tampa menišku vazonu

Ilgakiemio kaimo gyventojos Onutės Danilčikienės kiemą puošia neįprasta „skulptūra“. Tai tartum manekenas, tik ant jo demonstruojami drabužiai – cementiniai. „Tai keturi viename: kaip vazonas tarnauja kišenė palaidinėje, antras vazonas – apversta skrybėlė, o trečias – nurengtas ir taip pat apverstas sijonas“, – šypsojosi įmantraus dirbinio autorė. Šalia manekeno puikuojasi ir kiti Onutės rankų darbo gaminiai: vazos ir vazonai.

Dviejų vienodų ar bent panašių darbų nerasi – tikriausiai čia ir slypi kūrybos žavesys. O meniški dirbiniai dar svarbesni tampa dėl to, kad jų gamyba – tvari.

Senas rankšluostis, šluostė, staltiesė, marškiniai, nebenešiojama skrybėlė, atitarnavęs chalatas ar nusibodusios pačios kadaise nertos servetėlės – visa tai meniškos sielos moteris, pasitelkusi statybinį cementą, prikelia antram gyvenimui. ,,Kai žmonės paklausia, iš ko gaminu vazonus ir vazas, nepatiki, kad grakščią formą pavyksta išgauti būtent iš tokių medžiagų”, – prisipažino pašnekovė. O skirtumas tarp vazų ir vazonų tėra vienas: vazonai gaminami su skylute vandeniui išbėgti, o vazos – be jos.

Tvarumas – ne mados vaikymasis

„Mūsų žemė vis teršiama ir teršiama, viskas metama. Aš norėčiau, kad ji liktų mūsų vaikams ir anūkams kuo švaresnė. Pavyzdžiui, mano kaimynė, kai mirė jos mama, krovė ir krovė daiktus, kuriuos ruošėsi išmesti. Aš jai ir sakau: nešk man, aš panaudosiu. Ne šiandien, ne rytoj, gal tik po metų, bet panaudosiu. Kas žino šį mano pomėgį, vis ką nors atneša. Kai kurios moterys iš tų „lauknešėlių“ prašo padaryti vazoną, dažnai pasiūlau pamokyti šios technikos, padirbėti kartu“, – šypsojosi Ilgakiemio gyventoja.

Kad vartojiškumas išties svetimas, švaistymas smerktinas, o tvarumo filosofija Onutei ne mados vaikymasis, liudija ne tik dirbiniams naudojamos atgyvenusios medžiagos, kurias dažnas nesukdamas galvos šveistų į konteinerį. Netgi kūrybos procese mūvimas gumines pirštines Ilgakiemio gyventoja panaudoja dar kartą. Gipsinės rankos tarnauja kaip originalūs padėklai, dekoro elementai. Viena iš „rankų“ tokia išraiškinga, kad restorane ar kavinėje į ją išties dosniai byrėtų arbatpinigiai.

Neišvaizdų kibirą, kuriame maišomas cementas, Onutė naudoja nuo pat vazų ir vazonų liejimo pradžios, o cemento semtuvėliu tarnauja nukirptas plastikinis butelis.

Užsikrėtė prieš trejus metus

Įmantrių formų vazas ir vazonus O.Danilčikienė pradėjo lieti prieš trejus metus. Menininkė neslėpė: pirmasis blynas“ šiek tiek „prisvilo“. Tiesa, jame vis dar puikuojasi vasarinės gėlės. Kadangi ir žiemą, ir vasarą jis stovi lauke, nuo besikeičiančių orų jis gerokai nukentėjo.

„Šiam vazonui naudojau ne cementą, o sienų tinkavimo mišinį ir seną frotinį rankšluostį. Jį ištiesėme ir su sūnumi aptepėme tinku, tada šia medžiaga padengėme kitą rankšluosčio pusę ir uždėjome ant formos džiūti“, – pradžią prisiminė pašnekovė.

Vazonas nebuvo labai tvirtas, todėl kad neišsiskėstų, jį teko apjuosti virvele. Jeigu nežinotum visų „plonybių“, sakytum, kad virvelė yra dekoro elementas. Moteriai nepatiko aštrūs pirmojo gaminio kampai, todėl gerokai pavargusi juos suapvalino.

Kantrybės ugdymas

„Dirbant su gipsu pritrūksta rankų, o pasirinkus cementą užtenka mano dviejų“, – kodėl dabartiniai vazonai cementiniai, paaiškino pašnekovė.

Jei prireikia į pagalbą, moteris kviečiasi sūnų arba seserį. „Sūnus nekantrus, geresnė pagalbininkė yra sesuo, su ja galiu pasitarti, kaip gražiau, įdomiau „išlankstyti“ dirbinį“, – pasakojo Onutė. Tačiau sesės šia idėja jai užkrėsti nepavyko. „Matyt, ateina tokia stadija, kai užsikreti vienu, praeina ta stadija, užsikreti kuo nors kitu. Aš esu užsikrėtusi jau turbūt treji metai ir manau, kad tas užkratas gali ir nepraeiti“, – šypsojosi pašnekovė. Šis užsiėmimas moteriai  – ir atgaiva nuo kasdienybės ir rutinos, ir meditacija, ir kantrybės ugdymas.

Atvėsus orams, iš pavėsinės tektų persikelti į namą, tačiau jame dirbtuvei patalpų nėra. Vazų ir vazonų idėjos tuomet kantriai laukia pavasario. Šaltuoju periodu O.Danilčikienė tapo, užsiima dekupažu, dažo akmenukus, iš jų gamina suvenyrus.

Dirbinių nepardavinėja

„Turiu vieną vazoną, panašų į vorą, jį, galvoju, nei padovanosiu, nei parduosiu. „Vorą“ pagaminau iš seno savo chalato, o kojoms panaudojau virvę. Jis man mieliausias nors ir negalėčiau įvardinti dėl ko. Didesnę dalį savo darbų jau išdovanojau geriems žmonėms ir nė vieno nepardaviau. Aš gaminu savo malonumui ir noriu suteikti malonumą kitiems žmonėms“, – dar vieną žavią asmenybės pusę atskleidė menininkė iš Ilgakiemio.

Technologija neleidžia dirbinių kepti vieno po kito. Pirmajame etape užgaištama apie valandą, tuomet vaza ar vazonas paliekamas parai džiūti. Šiam laikui praėjus gaminys dengiamas dar vienu sluoksniu, dailinamas, taisoma, kas nepavyko prieš tai ir vėl paliekamas džiūti. Trečiame etape „dedama vyšnia ant torto“ – apipurškiama dažais.

Kai kurie vazonai taip ir lieka cemento spalvos, ji gerai išryškina nėrinius. Menininkei patinka juoda, ruda, žalia ir oranžinė spalva. „Nemėgstu tik raudonos“, – prisipažįsta pašnekovė. Ir išties – pavėsinėje, kuri jau virto kūrybine dirbtuve, šią spalvą aptikti sunku.

Teksto autorius: Vilma Kasperavičienė, "Kauno diena"

Komentarai (0)

Parašykite savo nuomonę:

Prisijungusių sistemos lankytojų komentarai svetainėje yra viešinami automatiškai

Neprisijungusių sistemos lankytojų komentarai svetainėje yra viešinami tik patvirtinus administratoriui

: