Saviškių išduotą generolą K. Skučą primins filmas ir knyga

Liepos 30 d. sukako 80 metų, kai Maskvoje buvo nužudytas paskutinis tarpukario Lietuvos vidaus reikalų ministras Kazimieras Skučas. Šia proga generolo gimtinėje Mauručiuose nuaidėjo Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos salvės. Prie paminklinio akmens krašto apsaugos ministro ir kariuomenės vado vardu gėles padėjo Specialiųjų pajėgų vadas plkn. Mindaugas Mažonas, Kauno rajono meras Valerijus Makūnas ir vicemeras Paulius Visockas, K. Skučo artimieji.

Vėliau Raudondvario menų inkubatoriuje įvyko minėjimas, kurį vedė aktorius Egidijus Stancikas ir K.Skučo dukterėčia, žurnalistė Virginija Skučaitė. Naujų faktų apie dramatišką generolo likimą atskleidė režisieriaus Virgilijaus Kubiliaus sukurtas dokumentinis filmas „Traukinys į mirtį“ ir V. Skučaitės knyga „Traukinio į mirtį pėdsakais. K. Skučas istorijos akivaruose“.

V.Skučaitė kartu su istoriku Rytu Narvydu du kartus lankėsi Maskvoje, kur aptiko K. Skučo ir keliolikos kitų nužudytų aukštų Lietuvos pareigūnų pėdsakų. Žurnalistė bendravo su visuomeninės organizacijos „Memorial“ atstovais, istorikais, vartė Rusijos Federalinio saugumo tarnybos bylas. Savo tyrimą iliustravo nuotraukomis ir jautriu pasakojimu.

„K. Skučas iki paskutinio atodūsio atliko pareigą Tėvynei, todėl svarbu su šia dramatiška istorija supažindinti visuomenę, ypač jaunąją kartą“, – kalbėjo meras V. Makūnas.

1940 m. birželio 12 d. Lietuvos ministrui pirmininkui Antanui Merkiui apsilankius Maskvoje, pareikalauta, kad vidaus reikalų ministras K. Skučas ir Saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis būtų atleisti iš pareigų. Vėliau Lietuvos vyriausybė gavo Sovietų Sąjungos ultimatumą, kuriame jau pareikalauta, kad K. Skučas ir A. Povilaitis būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn dėl neva vykdomo šnipinėjimo. A. Merkys sankcionavo abiejų pareigūnų suėmimą. Generolas buvo kalinamas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, vėliau išvežtas į Maskvos Lubiankos kalėjimą, o liepos 30 d. sušaudytas.

„Skučą išdavė savi. Klasta ir melu. Deja, išdavystė mūsų tautą lydi nuo seniausių laikų, pradedant Egle, žalčių karaliene“, - pastebėjo režisierius V. Kubilius.

„Tai buvo sveiku protu nepaaiškinamas poelgis – atiduoti sunaikinimui savo valstybės politikos vykdytojus“, - konstatavo istorikas Algimantas Kasperavičius.

Trys K. Skučo broliai su šeimomis buvo išvežti į Sibirą, iš jų vienas – Jonas, ten ir mirė. Vienintelis iš brolių išsislapstė Lietuvoje, o trys jo seserys su šeimomis išvyko į Vakarus.

2006 metais Prezidentas Valdas Adamkus K. Skučą apdovanojo Vyčio kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi. Šis apdovanojimas po mirties jam skirtas už garbės žodžio laikymąsi, pasiaukojimą ir priesaikos savo valstybei nesulaužymą.

2017 m. V. Skučaitės iniciatyva, talkinant Kauno rajono savivaldybei, Mauručiuose atidengtas paminklinis akmuo generolui atminti. Kultūros paveldo departamentas šią vietą įtraukė į Kultūros vertybių registrą.

„Dabar mane domina žinia iš Maskvoje vis dar veikiančio Gulago istorijos muziejaus, kuris tikslina aukų užkasimo duobes „Komunarkoje“ pagal nuteistųjų sušaudymo dienas. Yra net galimybė ekshumuoti aukas. Jei pavyktų surasti ir identifikuoti K. Skučo palaikus, tai su kaupu įvykdyčiau savo tėvo priesaką ir užpildyčiau kai kurias spragas mūsų istorinėje atmintyje“, - kalbėjo V. Skučaitė.

Edmundo Mališausko tekstas ir nuotraukos

Komentarai (0)

Parašykite savo nuomonę:

Prisijungusių sistemos lankytojų komentarai svetainėje yra viešinami automatiškai

Neprisijungusių sistemos lankytojų komentarai svetainėje yra viešinami tik patvirtinus administratoriui

: